„Aš esu mylimojo, o jis yra mano“ (Gg 6: 3)

Lyg giliausia upe, braidau Meilės Giesmės vingiais ir negaliu atsigėrėti meilės troškuliu, kuris veržiasi ir išsilieja iš kiekvieno žiedo į kurį tik pažvelgia įsimylėjusios akys. „Jo skruostai kaip lysvės, kuriose auga kvepiančios žolės. Jo lūpos kaip lelijos, varvančios geriausia mira“ (Gg 5: 13). Kiekvienas žiedas, kalnai ir mūrai, kvapai ir brangakmeniai jai primena mylimąjį ir šaukia širdį ieškoti jo. Kokia ugnis degina galvojant, koks saldumas prisimenant mylimąjį. Mylinti širdis išsaugo viltį ir nepavargsta ieškoti.

Ir štai, apieškotas miestas, išklausinėti sargai; išnaršytas sodas, iškvėpinti žiedai ir nusekta bandos pėdomis. Niekas nepatraukė į šalį mylinčios širdies akių – ji visur matė tą, kuriam priklauso. Neužgesino vilties sargų grubumas, neišvargino kelio nežinojimas. Ir net seserų sukritikuota atsako: „Aš atradau palankumą jo akyse“ (Gg 8: 10).

Ji visiems pasakojo ir piešė savo mylimąjį ir prašė ieškoti, sakydama: „jei rasite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad alpstu iš meilės“ (Gg 5: 8).

Gal ir ieškojo seserys, gal ir jo draugai ieškojo, tik kažin ar pažino, kažin ar suvokė apie ką ji kalba. Ir beskaitant šią Meilės Giesmę atrodo, kad jie visada šalia, prasilenkia ir susiliečia, susitinka akys, susimaišo alsavimas uždegdamas dar didesnę meilės ugnį. Gal todėl niekas negali jai padėti, ir niekas negali jo atrasti tik ji pati, ir ne žaliuojančiam, žydinčiam bei kvepiančiam sode, bet... Dykumoje ji atranda savo mylimąjį.

Tie, kurie pamatė, nustebę klausia: „Kas yra ta, kuri ateina iš dykumos, pasiremdama į savo mylimąjį?“ (Gg 8: 5)

Taigi, kas yra ta, kuri remiasi į savo mylimąjį?

Atrodo, kad meilę pažįsta visi, nes daug kalba, daug rašo, aukojasi ir alpsta iš meilės. Bet kai tavo širdis užsiliepsnoja meile, kažkodėl pasirodo, jog niekas to negali suvokti. Tu kalbi apie mylimąjį, bandai visiems parodyti koks jis nuostabus ir išskirtinis, bet pasijauti vienišas, nes, atrodo, kad tokio jo niekas nemato. Taip jau yra, kad meilė skirta dviems: „Aš esu mylimojo, o jis yra mano“ (Gg 6: 3). Kai išnaršai šurmuliuojantį miestą, išbraidai žiedais kvepiantį sodą, visiems kalbėjus ir bėgus sekdama pėdsakais, kai meilės alpulys pakerta kojas ir visa praeina, mylimasis suranda tave dykumoje vienišą ir trokštančią. Nebėra blaškymosi, nebėra ieškojimų – jis šalia ir leidžia tau remtis į savo ranką.

Tokia yra meilė, kuria mus Dievas pamilo, toks yra Mylimasis ir Viešpats, kuris suranda ir uždega meilę tavo širdyje. Ir Jis tau sako:

„Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos. Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna. Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas“ (Gg 8: 6, 7).

Meilės žinia

Būna, kad lauki žinios. Būna, kad su baime lauki blogos žinios. Būna, kad lauki geros žinios... Bet būna, kad lauki meilės žinios. Lauki, kad kažkas paskambins ir pasakys, kad esi svarbus, laukiamas, mylimas, kad reikia tavo buvimo, kad reikia tavo, pačio paprasčiausio, klausimo: „Kaip sekasi?“ ar nors ko nors, kas primintų, kad esi mylimas. O ką pasakytum, jei dėl meilės žinios kažkas atkeliauja didelį atstumą, stoja prieš tave, kad ne tik pasakytų, bet ir apkabintų, nušluostytų ašaras, ramintų kol galiausiai tavo veidą nušviestų šypsena. Toks dėmesys ne tik sujaudina, bet ir padeda atverti savo širdį ir priimti rūpestį, paguodą. Ne trumpa žinutė, ne skambutis ar laiškas, o gyva žinia apie meilę išlygina kalnus, nuramina audras ir užgydo žaizdas.

Galvoju, per silpnai mes mylime, jei mūsų mylimieji vis dar verkia ir laukia nors trumpos žinutės. Kiek pasiteisinimų, kiek rimtų priežasčių nepaskambinti. O kelionė, net savame mieste dėl meilės žinios, tampa beveik žygdarbiu.

Matydama ir apsvarstydama tai, dar labiau įvertinau asmenį, kuris dėl meilės žinios nužengė iš pačio dangaus, kad ne tik praneštų mums apie mylimųjų statusą, bet ir įrodytų savo meilę iki mirties.

Rašė laiškus apaštalai, siuntė juos bažnyčioms ir dabar metų metais tie laiškai guodžia ir stiprina tikinčiuosius. Bet Kristus, Jis ir šiandien ateina asmeniškai iki žmogaus ir Tėvo meile apkabina ir laiko tol kol tavo širdis priima Jo ramybę.

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3: 16).

Mylėti Dievą

Ar tai yra tai, kai trokštu Jo artumo? Bet aš to trokštu, nes man gera – labai gera, – kai Jo begalinė meilė prisiliečia prie manęs. Ar tikrai iš meilės Dievui alpsta mano širdis ir tampa nekantri kai Viešpats pasitraukia į dykumą? Kodėl nenuseku paskui Jį ir nesu kantri Jo tyloje, o pravirkstu kaip vaikas vėl reikalaudama Tėvo apkabinimo? Ir ką bedaryčiau, tik meilė sau verčia šauktis ir ieškoti Dievo. Tai kiek tada trūksta iki to, kad trisdešimt sidabrinių pasirodytų vertesni už Draugą su kuriuo vaikštai kiekvieną dieną???

Daug žinau apie Dievo meilę man. Su malonumu skaitau Jo pažadus ir saugau savo širdyje kaip lobį. Prašau malonės matydama, kad esu silpna. Atgailauju, kad būčiau taikoje su Dievu. O mylėti Dievą..?

Net negaliu sakyti, jog suprantu ką reiškia „Mylėti Dievą“. Patekau kaip į spąstus: kur besisukčiau, ką bedaryčiau, peržengti „meilės sau“ ribos niekaip negaliu. Lyg ir matau daugiau, bet tai toli nuo manęs, lyg ir trokštu daugiau, bet negaliu pramušti šitos kietos kietos stiklo sienos.

Kiek tyrinėjau, tai meilė, kuria aš myliu, visada ieško naudos sau. Tada, vadinasi, negaliu sakyti, kad tarnauju Dievui, nes bet kokiom priemonėm viską lenkiu sau ir dėl savęs. Ir čia, juk nėra nieko naujo: save mylėti – įgimta, kitą mylėti – mokomės, o Dievą mylėti – stengiamės, bet... Nenoriu kalbėti už kitus, todėl pasakysiu, kad mylėti Dievą aš negaliu. Stengiuosi, bet negaliu. Šitą pažinimą turi išgyventi kiekvienas asmeniškai, nes iki to momento, atrodo, kad su mano meile Dievui yra viskas gerai. O po to kažkas nutinka, kam apsakyti jau bebėra žodžiu, ką aprėpti pritrūksta minčių, o sugerti visą tai esi per daug menka žemės dulkė. Tai tiesa, visas Dievo pažinimas apnuogina žmogaus silpnumą, o viso šito meilė sau negali pakelti.

Tikriausiai čia ir sustočiau, nes tai ką pažinau ir pamačiau norisi pridengti, paslėpti, kad jokiu būdu niekas ir niekada to nepamatytų ir aš pati apie tai pamirščiau. Kokia silpna ta meilė sau, žiūrėk, ji jau bėga slėptis, o dar tik pirmas žingsnis į šviesą, tik pirmas griežtesnis žodis. Kaip svarbu šioje vietoje nesustoti – pasitikėti Dievo vedimu ir eiti pirmyn, nors ir verkiant dėl savo silpnumo, bet eiti į šviesą.

Mylėti Dievą reiškia mylėti labiau nei save. Tačiau šito žmogus negali, nes yra kūnas, kuris reikalauja teisingumo ir meilės pagal save ir tik sau. Savo valia aš negaliu to padaryti. Ir jei dar yra galvojančių, kad gali mylėti Dievą savo jėgomis ir savo pastangomis, lai drąsiai žengia su tuo link Dievo. Juk ir Jobas išėjo Dievo ieškoti su savo teisumu.

„Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje“ (Job 13: 15).

Dievas Jobą stebėjo ir tai buvo didžiulė Dievo malonė tam žmogui. Ir iš viso, manau, kad Jobo knygoje Dievas paslėpė labai didelį malonės lobį. Tačiau šitas lobis nėra paviršiuje. Jobas labai giliai turėjo kasti – jis ne tik neslėpė savo kūno pūlių, bet ir mintis, jausmus, įsitikinimus atidengė savo draugų ir Viešpaties akivaizdoje. Buvo smerkiamas ir baramas draugų ir išklausė Viešpaties, savo Kūrėjo, žodį.

„Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave. Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose” (Job 42: 5, 6)

O! kokia didelė Dievo malonė buvo duota Jobui ir kaip viso to bijo ir vengia kūnas. Kad nepasirodytų, jog propaguoju kančią ir siūlau viso to ieškoti, kad patirti Dievą, pasakysiu, kad pati to nesirinkčiau ir niekam nesiūlau. Jei jau turi troškimą ieškoti Dievo, tai ir yra Jo malonė, kuri tau duota. Vadinasi, Dievas, kaip Tėvas, jau paėmė tave už rankos ir dabar ves ir išlaikys nesuklupusį, ir saugos, kad neužsigautum, ir atves į tą dirvą, kurioje paslėptas lobis tik tau ir dėl tavęs.

O meilė Dievui?

Visa ką galiu daryti, tai pasitikėti ir atsiduoti į Jo mylinčias rankas, priimant Jėzaus Kristaus meilę Tėvui. Juk kaip Paulius rašo: 

„Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3: 27). 

Dabar ir mes Kristuje mylime Dievą, o Viešpats virš mūsų išskleidžia savo sparnus ir šita 91 Psalmė – malonė ir palaiminimas – parašyta mums ir apie mus:

1       Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka,

2       sako Viešpačiui: “Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!”

3       Jis ištrauks tave iš medžiotojo kilpos, iš pražūtingo maro.

4       Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą. Didysis skydas ir šarvas yra Jo tiesa!

5       Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną,

6       nebaugins tavęs patamsyje slankiojąs maras nė vidudienį siaučiantis sunaikinimas.

7       Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių – tavo dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs.

8       Tu savo akimis tai stebėsi ir matysi nedorėlių atlyginimą,

9       nes tu pasidarei Viešpatį savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine.

10     Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės.

11     Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose.

12     Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.

13     Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną.

14     “Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta.

15     Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu.

16     Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą”.

Malda be žodžių

Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė. Ji davė įžadą:

“Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos”.

Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas. Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta ir tarė:

“Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok”.

Ona atsakė:

“Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui. Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau” (1 Sam 1: 10-16).

Štai Ona labai nuliūdusi meldžiasi, o ją stebi Dievas ir pranašas Elis. Elis padarė savo išvadas ir ją įskaudino, o Viešpats...

Šioje vietoje labai norisi pacituoti dar vieną eilutę:

„Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; mes – molis, o Tu – puodžius; mes visi – Tavo rankų darbas“ (Iz 64: 8).

Ir dar vieną:

„Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm“ (Rom 8: 26).

Galvoju ar molis turi nurodinėti Kūrėjui ką iš jo daryti, ką į jį įdėti, kaip jį naudoti?

Prisimenu kaip paimdavau į rankas plastiliną ir pradėdavau kurti ir lipdyti iš jo. Atrodo, kad tas plastilino gabalas sakydavo man: „Tu tempsi mane – aš ištysiu, tu lenksi mane – aš linksiu, tu įspausi mane – aš išlaikysiu tavo pirštų įspaudimą“. O aš jį tempdavau, lankstydavau, maigydavau ir sukurdavau visą ką tik sugalvodavau.

Ar gali žmogus taip pasiduoti ir tapti toks pasyvus, kaip molio gabalas, kad visiškai atsiduotų į Kūrėjo rankas? Kaip Ona, kuri turėjo širdyje troškimą turėti sūnų, tačiau melsdamasi išsako tai ką gali padaryti – ji gali atiduoti tą sūnų Viešpačiui. Ir nieko daugiau. Ji neapsiėmė nei auklėti savo sūnaus, nei mokyti, nei dar kaip nors stengtis įtikti Dievui savo elgesiu ar per sūnų. Ji galėjo tik atiduoti.

Silpnumas man atrodo labai neigiama savybė. Todėl nuliūstu, nusiviliu savimi. Bet būtent tada išsiveržia tos neišsakomos dejonės, kurių ir pati nesuprantu. „Dvasia padeda mūsų silpnumui“. Vis dėlto mes nežinome ko turėtume melsti. Mes galime žinoti tik savo troškimus, nerimą, viltis. O ką su visu tuo daryti? Tai yra tik kaip savybės – molio savybės ir tik Kūrėjo rankose tos savybės gali virsti kažkuo. Net jei melsiuosi teisingai įvertindama savo galimybes, tai juk bus daug mažesni ir kuklesni dalykai negu Dievas nori duoti. Tai tik parodo, kad net maldoje esu silpna ir man reikia Dvasios pagalbos, nes Ji ištiria Dievo gelmes, Dvasia žino Dievo planus dėl manęs.

 O molis? Molis tik turi būti pasyvus ir kantrus, kad leistųsi minkomas ir iškęstų Kūrėjo ranką ant savęs. O daugiau? O daugiau niekuo prie didžių Dievo darbų negaliu prisidėti. Tačiau Dievas pridėjo visa kita. Tai yra, pridėjo ramybę, džiaugsmą, malonumą, pilnatvę, kad šis mažas ir laikinas gyvenimas pasaulyje teiktų man pasitenkinimą. Štai čia aš galiu realizuoti save ir džiaugtis savo rankų darbu.

Bukit palaiminti, dirbdami ir kurdami, nes esate kaip dievai.

Apie tuos, kurių yra dauguma

Koks neteisingas gyvenimas kartais MUMS gali atrodyti. MES nesame tie, kuriems iki milijono trūksta vieno lito. MES – tai tie, kuriems trūksta vieno lito, kad nusipirkti pilną duonos kepalėlį, trūksta lovos, kad pailsėtų...

Aha, tikriausiai čia perlenkiau :)

Vadinasi taip, jei dabar turime galimybę rašyti ir skaityti internete, tai MES esama tie, kurie stovi tarp milijonieriaus ir benamio.

 Ar nemanote, kad šita vieta ir yra pati pavojingiausia gyventi?

Štai MES turime kur gyventi, turime duonos, turime net internetą ir, palyginus su benamiu, neturėtume dejuoti. Tačiau, o varge! iki milijono MUMS trūksta vieno, dviejų, trijų... n-tūkstančių litų! Oje, juk esame tikri skurdžiai!

Keistas dalykas yra tas matavimo vienetas – gali būti kažkas, o gali būti ir niekas. Tačiau bet kuriuo atveju šita MŪSŲ pozicija tarp benamio ir milijonieriaus turi vieną didelį pliusą – MES ESAME DAUGUMA.

Šitą daugumos pojūtį, vakar patyriau ir labai nustebau, kad galima dėl to labai gerai pasijausti.

Štai mano viršininkė pratrūko ir išsakė tai kas jau seniai ją labai slėgė. Pasirodo, kad ne tik aš, kuri su ja dalinuosi vieną stalą, bet ir visa brigada surinkta iš žmonių, kurie daugiau niekur netinkami ir, kad esame jai kaip bausmė. Va kokia didelė nelaimė žmogui, o aš vis pykdavau ant jos, kai jinai šaukdavo ant manęs. O juk šitam žmogui toks vargas užkrautas, kad ji, galbūt, jau net nepakelia. O MUMS tai kas, MES visos tokios pačios: ir žioplos, ir kvailos, ir dirbti nesugebam, nemokam, nenorim. Žiūrėjau į ją ir toks gailestis suėmė – viena (su niekam tikusia komanda). Tuo metu jau nebenorėjau būti nei protinga, nei sumani, nei išmintinga, nei gudri, nei talentinga, nei... Norėjau būti, tiesiog, žmogumi, galinčiu prieiti prie kito žmogaus, prisiglausti pati ir kitą priimti tokį koks jis yra.

Kas atsitiko, kad žmogus tapo vienišas, kad skausmas pervėrė jo širdį? Tai nuodėmė jį atskyrė, sakydama, kad jis yra išskirtinis ir geresnis už kitus. Tai šėtonas žmogui perdavė savo troškimą pasiaukštinti ir laikyti kitus žemesniais už save. Tas troškimas aukštintis ne tik dirbant, kuriant, bet ir darant gailestingumo darbus. Ar tai garbė? Ar tai išaukštinimas? O juk už šitą nieką žmogus parduoda savo gyvenimo pilnatvę. Ir netgi visą tai žinodamas, – aš skaičiau psichologiją ir visą tai supratau, – netgi blaiviai įvertindamas padėtį, žmogus nieko negali pakeisti. Tas troškimas aukštinti save didesnis už žmogaus jėgas.

Nežinau, gal šitą žmogiškumo kovą, kaip sako visos mano buvusios viršininkės, pralaimėsiu, bet dabar jau stovėsiu iki galo. Ir ne dėl to, kad mūsų yra dauguma, o dėl to, kad mano Viešpats Jėzus nepaniekino luošų, aklų, purvinų ir nusidėjusių. Kaip sako Raštas: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”(Mk 10: 45).

 Jis eina pas verkiantį, eisiu ir aš. Jis priglaudžia liūdintį, priglausiu ir aš. Jis ištiesia ranką ir pakelia, kelsiu ir aš ir Viešpats man padės. Nes tai Jo darbas, Jo širdies troškimas.

Šiandien žinau, kad daugelis yra suluošinti, daugelis – paniekinti, daugelis – nuskriausti, apiplėšti, daugelis – liūdintys, daugelis alkstantys gerumo. Tokių yra dauguma. Netgi tie, kurie šiandien skriaudžia kitus, jie taip pat yra nuskriausti ir apiplėšti, nes iš jų pavogė gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, juos sužeidė ir jiems dabar skauda.

  Štai todėl aš trokštu, kad ateitų Dievo karalystė, kad būtų Jo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Amen. 

Kai su ilgesiu žiūriu pro langą

Viešpats kviečia švęsti pavasarį. Mylimasis kviečia į savo sodą, kuris jau žydi ir kvepia.

Mano mylimasis man kalba: “Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik!

Žiema jau praėjo, lietus pasibaigė ir liovėsi.

Gėlės jau pasirodė žemėje; atėjo giedojimo metas, ir balandžių balsai girdimi krašte.

Figmedžio pumpurai sprogsta, vynuogynai žydi ir kvepia. Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik!

Mano balandėle, gyvenanti uolų plyšiuose, parodyk savo veidą! Leisk išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas gražus ir veidas žavus” (Gg 2: 10-14).

Gal rūpesčiai ar liūdnos mintys trukdo džiaugtis šiuo pavasariu? Teneapiplėšia tai mano džiaugsmo, tebeatima tai Jo artumo.

Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus, nes mūsų vynuogynas žydi (Gg2:15).

Tebūna toli nuo manęs rūpesčiai ir nerimas, aš kalbėsiu apie savo Mylimąjį:

Mano mylimasis yra mano, o aš jo. Jis gano tarp lelijų.

Kol diena aušta ir šešėliai pabėga, skubėk pas mane, mano mylimasai, kaip stirna, kaip jaunas briedis per Beterio kalnus (Gg 2: 16, 17).

Kartais jaučiuosi tokia silpna ir tokia trapi, kad net maži dalykai, nereikšmingi žodžiai atima džiaugsmą ir atitolina nuo Tavęs, mano Viešpatie. Bet tekyla į Tave mano malda, kaip sodo žiedų aromatas. 

Apie permainas ir Tą, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi.

Rytą, beveik nepastebimai, pakeičia vakaras ir aš vėl prisėdu prie kompiuterio. Šį vakarą nusprendžiau parašyti apie permainas. Juk permainų kiekvieną dieną būna ir labai daug. Tačiau šiandien kažkas įvyko daugiau nei kiekvieną dieną. O diena buvo niekuo neypatinga. Ir vėl vieni skaudino, kiti džiugino, vieni rodė neapykantą, kiti meilę. Tiesiog, turiu bendrauti su daug žmonių, todėl kaip sugertukui tenka sugerti viską kas išliejama. Anksčiau tai buvo nepakeliama, bet dabar, kai širdis atiduota Viešpačiui Jėzui, Jo duotos ramybės jau niekas neišbalansuoja.

Bet ir vėlgi, negaliu sakyti, kad tai nepalieka pėdsako. Esu tik žmogus, kuriame kasdiena vyksta permainos. Važiuodama namo galvojau, kaip gerai, kad Viešpats visada toks pats, Jame nėra keitimosi, nėra permainų. Jis – mylintis Tėvas ir Jo planai dėl manęs yra geri. Ir visai nesvarbu ar šiandien buvau taip nusiminusi, kad pamiršau visus Jo pažadus, ar rytoj būsiu taip pradžiugusi, lyg jau būčiau rojuje – Jis, mano dangiškas Tėvas dėl manęs planų nepakeitė. Tiesiog, kai liūdna leis išsiverkti, kai linksma leis pasidžiaugti ir vėl ims mokyti rimtų dalykų.

Tačiau aš keičiuosi. Kaip ir keičiasi šitas mano dienoraštis. Nepašalinau iš jo nei vieno įrašo, nei vieno komentaro, ne dėl to, kad jie būtų labai geri ar net tobuli. Ne, nes taip tikrai nėra. Tačiau čia visada dalinuosi tuo kuo gyvenu. Aišku, tie mano pamąstymai, pasidžiaugimai ar pasiguodimai net man pačiai po kiek laiko tampa nei šiokie, nei tokie. Atrodo, galėjau ir gražiau, ir tobulinau, ir išmintingiau, bet va, išėjo kaip išėjo, nes tuo metu taip supratau, tai išgyvenau. Vis viliuosi, kad kažkam tai bus artima tam momentui, gal paguos, gal pastiprins, o gal net atsakys į kokį klausimą.

Tik man labai liūdna dėl vieno dalyko. Atrodo tiek daug kartų čia džiaugiausi, o kiekgi atsiliepė į tuos džiaugsmus, kad kartu pasidžiaugtų? Suprantu, kad kai liūdi tai sunku guosti, mes esam nedrąsūs, o gal ir įgūdžių trūksta. Bet kai dalinuosi džiaugsmu ar dar ką nors tai pradžiugina? O gal... Gal kitiems tai sukelia liūdesį? Šito aš nežinau.

Tačiau ieškančių ir randančių klaidų yra daugybė. Keista, argi aš čia kontrolinį rašau, ar egzaminą laikau?

Jėzus mokė, kad norėdami išimti krislelį iš brolio akies, pirmiau turime išsiritinti rąstą iš savo akies. Tai labai praktiškas patarimas. Jei niekada nebandei išsiimti šapo iš savo akies, tai kaip tu būsi jautrus imdamas krislą iš kito akies. Todėl ir sako: „PIRMIAU išritink rąstą iš savo akies, O TADA matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį“ (Lk 6: 42).

Rašau, kaip visada, atvirai, todėl pripažįstu, kad skaudinate, kai net tada kai tiesiog pasidžiaugiu kuo nors jūs randate klaidų. Ir rasite, nes tai ką rašau yra tik žemiškas gyvenimas. Ar jūs esate tobuli? O gal tik nebandę savo akių prasivalyti, todėl ir neturite jautrumo kitam?  

Taigi, šiandien nusprendžiau, kad laikas išsilaisvinti ir pašalinti tai kas nereikalinga.