Baltas lapas

Koks lygus ir vienodas baltumas papuošė metų pabaigą. Lyg baltas lapas išsitiesė paskutinė šių metų diena. Švarus ir baltas, lyg nieko ir nebūtų įvykę šiemet.

Man tai labai simboliška, lyg apie mane. Nors buvo labai ypatingi, labai turiningi ir net įspūdingi metai, tačiau metų pabaiga – paskutinis mėnuo, – liko kaip tuščias, švarus ir baltas lapas laukiantis naujų gyvenimo įrašų. Ir jau kelias dienas mąstau apie tokį keistą reiškinį savo gyvenime, kai viskas išbąla, ištuštėja. Veiklos, tiesa, turiu daug ir jos tik daugėja. Įvykiai lenkia vieni kitus ir gyvenimas, tiesiog, margas. Tačiau dabar kalbu tik apie širdį, kuri nebežiūri ir nebemato visko, o mielai pasilieka šitame baltume, lyg prie didžiausių turtų.

Kristus sako: „Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis” (Lk 12: 34).

Taigi, dabar ir noriu kalbėti apie turtus, kuriuos pradeda pažinti mano širdis.

Vakar širdis pravirko. Ir dėkoju Dievui už tas ašaras, už tą sukrėtimą. Kol neįsisuka vagis, net nepagalvojame kokį turtą turime. Iš tiesų, dėkoju Dievui, kad atvėrė širdies akis matyti Jo malonės turtus.

Iš tų ašarų ir atsirado toks metų apibendrinimas.

O metai buvo tikrai įspūdingi. Jei kas prieš metus būtų tiek pranašavęs, tikriausiai nebūčiau patikėjusi, kad tiek įvyks mano gyvenime. Tačiau tai vyko ir prieš įvykstant buvo apreiškiama. Ne viską supratau, ne viską įsidėjau į širdį. Kartais, kai mačiau save, viso to man atrodė per daug, o kartais, kai mačiau savo Viešpatį Jėzų, Jo šlovę – norėjosi dar daugiau. Bet visko buvo tiek kiek reikia. Galiu tik pasidžiaugti, kad gavau patį geriausią Mokytoją, kuris gerai pažįsta mano širdį ir mokė su meile ir griežtai. Vieną kartą, tiesa, pabėgau iš pamokos, bet tada teko praktiką atlikti be teorijos. Po to supratau, kad jei klausai Mokytojo, tai mokytis nėra sunku.

Šiandien, tikriausiai, turėčiau girtis mokslų baigimo atestatu, tačiau turiu tik baltą lapą. O širdis džiūgauja. Žiūri į baltą lapą ir džiūgauja, kaip dėl didžiausių turtų. Iš tiesų yra ko džiūgauti, nes tai nėra tuščias lapas. Ten surašyti dalykai, kurių neskaito akys, bet gali skaityti širdis. Ir, matyt, mano širdis jau išmoko skaityti Dievo pažadus ir mato kiek nuostabių dalykų ten užrašyta. O aš jau išmokau vieną svarbią pamoką, kad jei Dievas pasakė, Dievas ir įvykdys, nes nei vienas Jo žodis nepraeina tuščias.

Ir palinkėti noriu, kad vertintume tai ką turime, o ne tai ką norėtume turėti. Kuris iš mūsų žino kas būtų naudinga? O Dievas nei vienam nenori blogo. Branginkime tai ką gauname, ką turime, nes viskas yra mums duota iš Dievo malonės turtų.

Apkabinu ir bučiuoju visus su meile. Ramybės ir meilės jums visiems, kurie čia paskaitote. Malonė telydi jus nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą!

Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: “Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose”.

Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą:

“Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!” (Lk 2: 8-14).

„Ramybė ir palankumas žmonėms“. Ar tai prasmė Kalėdų?

Kai palinkime vieni kitiems ramybės, tikriausiai net nesusimąstome kas ta tikroji ramybė. Graži tradicija susėsti už bendro stalo su artimaisiais. Smagu bendrauti, keistis dovanomis, apiberti artimą savo palinkėjimais.

O štai seną žmogų liga paguldo į lovą. Ir kai visi jo artimieji susirenka įprastoj vietoj valgyti vakarienės, jis guli vienas savo mažame kambarėlyje ir žinau, kad šį vakarą neįjungs net televizoriaus. O nerimas dėl ligos ir vienatvė budės šalia.

O kur ramybė, o kur palankumas?

Visą tai atrodo taip neteisinga. Tačiau kas yra teisinga žino tik Dievas ir Jis siuntė savo Sūnų, kuris atneša mums ramybę. Ne tą ramybę, kurią pasaulis duodą ir atima, bet tą ramybę, kuri yra nuo paties Dievo duota ir niekada neatimama.

Nebus bendros vakarienės, nebus pinigų, nei sveikatos, bet bus ramybė ir palankumas.

Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad Viešpats Jėzus pasibeldė dar į vienas duris. Nežinau kiek kartų Jis jau beldė į tas duris, aš tik meldžiu Dievą, kad šį kartą tos širdies durys atsivertų ir ramybė, atėjusi šį vakarą, pasiliktų per visas to žmogaus likusias dienas.

Tai ir yra Kalėdų prasmė, kai gimsta Kristus vienišoj širdy. Ne prie gausaus stalo, ne ten kur smagūs pokalbiai, bet ten, kur liūdesys ir skausmas atima norą valgyti ir net gyventi. Ten kur jautiesi niekam daugiau nereikalingas ir pamirštas. Ten gimsta Kristus, ten ateina Dievas.

“Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!”

Kalėjimus atidaranti jėga

Šiandien noriu pakalbėti apie žmogišką teisumą. Ne todėl, kad nebegaliu ištylėti girdėdama ar skaitydama kaip vieni krikščionys teisia kitus, bet todėl, kad pati (visai man netikėtai :) pasijutau teisesnė už kitus. Iš tiesų man tai buvo netikėta, nes pati tokiu žmogišku teisumu esu plakama, todėl, atrodo, turėjau pakankamai priežasčių stovėti meilėje, o ne savo teisume. Bet... Tiesiog taip nutiko. Ačiū Dievui, kad tai tesėsi trumpiau nei sloga :)

Sąlygos leidusios išaugti tokiam teisumui yra paprasčiausi principai, kurių aš laikausi šioje kelionėje, o kitas nesilaiko. Tiesiog nerandu jokio kitokio paaiškinimo. Savos nuostatos laikas nuo laiko vis patikrinamos, išbandomos ir, jei nieko geresnio ar patikimesnio neturi, tampa įstatymais. O įstatymų jau reikia laikytis. Ir visą tai siekiant vienintelio tikslo – tiesos.

Viskas atrodytų gerai, tik, deja, šito gero vaisiai yra kartūs. Būtent tas kartumas man ir nepatiko. Iki tol buvusi laisva, staiga, pajutau poreikį atsiriboti nuo kai kurių žmonių. Pati pradėjau statyti sienas, kad apsaugočiau savo teisumą. Piktieji tikriausiai leipsta juokais matydami kaip krikščionys patys sau kalėjimus pasistato ir dar patenkinti juose sėdi. Negaliu viso šio reikalo pavadinti kitaip, kaip tik savanorišku savęs įkalinimu. Viena siena nuo sekmininkų, nes jie tokie va sekmininkiški :) Kita – nuo baptistų, nes jie tokie baptistiški :) Kita – nuo katalikų :) Dar – nuo adventistų :) Dar nuo tų ir anų. Ir belieka tik stogą uždengti, kad kartais Dievas su savo teisumu nepažiūrėtų :)

Na, su stogu tai gal ir nebejuokinga.

Taigi, susirinkau savo teisingą požiūrį ir visą paklojau prieš Dievą. Va, sakau, žiūrėk.

Ir pažvelgė Dievas. O atsakymas buvo trumpas: „Aš ištiriu širdis“.

Nespėjo nei viena mano mintis sujudėti, kai visas kambarys prisipildė meilės. Tai buvo nepaprasta. Dievas, širdžių Tyrėjas, prabilo apie žmonių širdis su tokia meile, kokios aš net įsivaizduoti negalėjau. Kuo daugiau žmonių prisiminiau, tuo gausiau meilės buvo išliejama. Supratau, kad Jo meilei nėra jokių sienų – nėra jokių ribų. Tai jėga atidaranti kalėjimų duris ir sutraukanti grandines.

Sėdėjau ant grindų, numetusi savo teisumą ir šluostydama suteptas rankas, ir šnabždėjau: „Atleisk man“. Žinojau, kad turiu verkti ir liūdėti dėl to ką padariau, bet širdis... Ji, kaip pamišusi, džiaugsmu spurdėjo. Ji džiaugėsi ir šoko prieš Dievą. Ji buvo ten, kur visą laiką troško būti – Jo meilėje. „Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo“ (1Jon 4: 19).

Nepamiršk, širdie, šito, jau niekada nepamiršk. Nepamiršk, kad Dievas tikrai nėra pasirinkęs vienos denominacijos, o kitus žmones atmetęs, nes jei taip manai, tai tikrai nepažįsti Dievo širdies. Nes vienintelė vieta kur mes visi esame viena su Dievu, tai Jo meilėje. Čia turi susitikti mūsų visų širdys.

„Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15: 9)

Jo balsas

O Dieve, mano Šventas Tėve, kaip toli Tu karatais man būni. Taip toli, kad net lūpų nepraveriu, kad pašaukčiau. Taip toli, kaip rytas baisioje naktyje, kai lauki to šviesaus ruoželio prie horizonto. Pro šalį skuba žmonės ir ritasi kasdienybės nuošliaužos grasindamos viską užgožti. Pilasi keiksmai, lyg iš sušalusių duobkasių lūpų ne laiku mirusiam. Bet aš žinau, kad man tai nepriklauso.
Ir staiga Tu pašauki mane iš tos nakties, kuri ne man skirta. Tavo balsas – tylus ir ramus balsas, – nuvilnija manyje vos girdimu šnabždesiu. Tu manyje, mano Viešpatie, Tu niekur nepasitraukei.
Pro šalį skuba praeiviai. Girdžiu jų žingsnius ir balsus. Ir krinta sniegas – jo negirdžiu. Tačiau aną rytą, kai gatvėje dar buvo tylu, girdėjau sniegą kai jis susiliečia su žeme. Snigo gausiai ir tos mažos snaigelės, susiliesdamos su žeme, šnabždėjo. Paklausykite kada tyloje kai sninga be vėjo, yra toks ramus ūžesy, tarytum dangaus šnabždesiai žemei.
O Dievo Dvasia lengvesnė už snaigę ir prisilietimo šnabždesys tylesnis nei mano ausis gali girdėti. Todėl Viešpaties Dvasia ir vėl išvedė mane į tuščią kelią, kur nieko nėra – nėra nieko be Jo. Ir vėl Jo balsas liečia mane taip švelniai ir tyliai. Be žodžių – nenusakomom dejonėm. Nesujuda lūpos, o Viešpats Dievas žino mano mintis ir troškimus. Dvasios buvimas – kalba be žodžių. Dvasios kalba – kalba be paslapčių, kai viskas atidengta ir apšviesta. Dievo šviesa, tai ne pasaulio šviesa, kurios laukiu kaip ryto. Dievo šviesa – apakimas pasauliui ir Jo kalba – apkurtimas pasauliui.
Prisilieski Dieve tyla ir ramybe ir aš suprasiu jog tai Tu, kuris manęs nepalieki.

Užpustyti takai

Na, štai ir turime žiemą – tikrą žiemą. Ir, matyt, pavydžią žiemą šiemet turime. Ar matėte kaip aną rytą, sukasusi pusnis jas dar ir užšaldė, kad kas neišardytų. Man gražu. Gražu kol žiūriu pro langą. Bet tenka išeiti į lauką ir ankstų rytą ieškotis tako, kad nueičiau iki darbo.

Eidama per lūžtantį sniegą jaučiau kaip koja lengvai smengą ir atsiremia į šaligatvio plyteles. Kelionė atrodė saugi kol vienoj vietoj koja nesurado tvirto pagrindo ir kritau į pusnį. Pūkštelėjusi į sniegą supratau, kad pataikiau nulipti nuo šaligatvio. Siauri pas mus šaligatviai, labai siauri.

Tačiau, yra dar siauresnis takas. Žinoma, tai tas takas, kuriuo praeina Kristus.

Įsivaizduok, kad visus kelius padengia sniegas ir tau reikia surasti taką į tėvo namus. Tie namai ne mieste, kur daugybė žmonių greitai pramina takus. Tie namai kažkur už miško ir už lauko. Vasarą tu lengvai surandi kelią, bet dabar kelio nematyti. Ir netgi jau matydamas rūkstantį kaminą ir sodo obelis, kaip kupstelius, vis krenti, nes nematai kelio po sniegu ir pataikai tai į duobę, tai į šalikelę, kol galiausiai supranti, kad kelias jau seniai iš po kojų pabėgo ir dabar eini lauku – be jokio tako.

Ten kur aš gyvenau, vienkiemyje, buvo pavojinga žiemą taip einant nuklysti nuo tako. Per tą lauką ėjo siauras griovys ir sniegas jį sulygindavo. Prie sodo buvo kūdra, kurią žymėjo tik keli menki medeliai. Paskui dar dygliuotos vielos išsidraikiusios po sniegų. Paminėjau tik tai į ką pati buvau įpuolusi bekeliaudama sniego lygumom. O kiek dar pavojų tyko aklai pastatytos kojos.

Prisimenu, kaip vieną vakarą, grįždama namo radau kažkieno praeita. Nors ir klimpau į sniegą, bet buvo lengva eiti ir nenuklysti, nes tas kuris pirma manęs praėjo buvo gerai žinantis kelią ir man tik beliko juo sekti.

Taip ir tikėjimo kelionėje – aš nematau tako. Daug žmonių čia vaikšto ir atrodo žinantys kelią. Bet mes esame žmonės. Dievas apie mus sako: „Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių“ (Heb 3:10).

Gal aš ir dabar klystu, gal Dievas dar parodys kitaip, tačiau dabar manau, kad Dievas savo žodį užrašė ne tam, kad prisiskaitę ir išmokę, kaip kelio ženklus, galėtume patys savarankiškai keliauti. Visas Raštas kalba apie Kristų. O jei aš kalbėčiau apie kokį asmenį ar ne tam, kad dar nematę, jūs jį pažintumėte ir pasimokytumėte iš jo. Taip ir Dievas, žmogui pasakęs, kad jis visada klysta, kalba apie savo Sūnų, rodo į Kristų ir sako: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!” (Lk 9:35)

Įsivaizduokite, kad sniego užpustytais takais grįžtate į tėvo namus, iš kurių jau labai seniai išėjote. Ar padėtų surasti taką tikslus žemėlapis? Nors žemėlapyje ir būtų nupiešti takai ir sužymėti pavojai, bet klastingai birus sniegas viską paslepia nuo jūsų akių. Čia jau reikia pažinimo. Tik tas, kuris ten gyvena, gali neklysdamas žengti, nes jis tiksliai žino kur takelis ir kur pavojus.

Juk taip pat ir tikėjimo kelias, mums jis – klastingai lygus. Todėl Tėvas iš savo namų siuntė Sūnų praminti mums kelią. Jis nepaliko Tėvo namų ir viską ten pažįsta. Todėl gali saugiai mus parvesti. Be to, juk taip gera, kai artimas ateina tavęs pasitikti, kad saugiai parvestų tais nežinomais, nematomais takais.

Padėkokime savo Viešpačiui, Jėzui Kristui, kad Jis ieško mūsų paklydusių ir saugiai veda namo. Pasitikėkime Juo ir mes saugiai pareisime jei tik Jo klausysime.

Mes statėme statėme ir pagaliau...

Žinau, kad kulverstukas šitą savo mintį užbaigė. O man, deja, nėra ką užbaigti. Atrodo, kad Dievui mano statinys visai nepatiko ir Jis ėmėsi griovimo darbų. Iš pradžių liepė pačiai kitaip statyt, bet kai nepaklausiau, tai vakar, lengvas vėjelis nuo Dievo, viską nušlavė.

Jau kuris laikas mačiau, kad Dievui mano statinys nepatinka, nes jaučiau, kad yra Dievo vedimas ir yra mano savarankiška veika. Tai va, dabar iš tos mano savarankiškos veiklos liko tuščia vieta. Bet taip nušlavė, kad net Biblijoj nerandu su kuo palyginti.

Iš pradžių maniau, kad aš pati per didelius užmojus turėjau ir tai Dievui nepatiko. Jei taip būtų, tai dabar sau atgailaučiau ir kuklumu apsirengusi iš naujo darbo imčiausi. Bet dabar, kalbant statybininkų terminais, Dievo projektas viršija visus mano įsivaizdavimus, supratimus ir... visas mano galimybes!

Nežinau net iš ko juokas ima. Ar aš kaip Sara, žinodama savo galimybes, noriu juoktis iš tokio pažado, ar noriu juoktis kaip iš Galijoto, prieš kurį Dievas „zuikelį“ pastato. Nežinau kaip, bet žinau, kad tas galiūnas turės kristi, nes Dievas savo pažadus ištesi.

Viskas ką Dievas daro yra nuostabu mano akims. Šiąnakt, negalėdama užmigti, daug galvojau apie Dievo darbus mano gyvenime. Norėjau pamatyti kiek manęs Dievui reikėjo, kad tai padarytų. Daug dalykų, įvykusių mano gyvenome, galiu pavadinti stebuklais. Ir visas mano darbas tame tebuvo pasitikėjimas Dievu ir žengimas Jo parodyta kryptimi. Todėl ir dabar, žinau, kad man reikia tikėjimo. Didelio tikėjimo, bent kaip garstyčios grūdelis. Jėzus sako: “Nebijok, vien tik tikėk!” (Mk 5: 36)

Ir dar pagalvojau, kad Dievas tikrai labai kantrus. Juk jei imtumės daryti tai ką Dievas nori, tai Jis jau seniai būtų sutvarkęs ir mūsų, ir mūsų artimųjų gyvenimus. Ir dabar gyventume sau kaip tikri Dievo tarnai, malonėje ir ramybėje, turėdami gyvenimo apsčiai. Bet kadangi mėgstame pasidarbuoti savo išmanymo daržuose, tai dažnai tenka elgetauti.

Reikia tikėjimo. Reikia tik tikėjimo.

Tikėjimas Jo vardu

Jėzaus vardas – dėl tikėjimo Jo vardu – tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam visišką sveikatą jūsų visų akyse (Apd 3: 16).

Šį rytą mane nustebino brolis Kristuje. Jis skaitė kaip Petras ir Jonas išgydė luošą žmogų ir baigė šita eilute. Kiek sykių jau esu skaičius šitą istoriją ir nepastebėjau šitos eilutės šių dienų kontekste. Į visą tai žiūrėjau kaip į tolimą praeitį. Betgi Dievas nesikeičia.

Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius (Heb 13: 8).

Todėl brolis labai teisingai pastebėjo, jog Petras tai sako apie mus. Tai mes buvome kaip luošiai. Kiekvienas turėjome savo negalią, kurią matė visi kiti žmonės. Vieni iš mūsų šaipėsi tyliai, kiti – į akis pasakydavo ir taip skaudino. Dar kiti, rodė mums gailestį dėl mūsų ligų, išvaizdos, supratimų ar kitokių keistenybių, kurių turi kiekvienas. Juk mus tai skaudino ir žemino. Mes, kaip tas luošys, maldavome žmonių malonės. Yra sukurtos organizacijos, kurios stengiasi sukelti gailestį žmonėms dėl tų, kurie nėra sveiki. Dirba psichologų komandos padedančios kitokiems žmonėms, kurie nėra kaip visi, išsilaikyti gyvenime, atlaikyti pažeminimus. Geri žmonių darbai, poelgiai padeda išsilaikyti ir gyventi. Tačiau tai nieko nekeičia. Aš pati psichologiją buvau gana neblogai įvaldžiusi ir žinau kaip sunku yra priversti save keisti savo elgesį, keisti mąstymą, supratimą. Bet yra neįmanoma nejausti skausmo kai žmonės pirštais bado į tavo kitoniškumą ir netobulumą. Kaip žemina tai, kad turi stengtis patikti kitiems, tik dėl to, kad neskaudintų. Tai lyg karčios piliulės, nuskausminamieji ant žaizdos, veikiantys labai trumpą laiką, bet negydantys.

Apaštalų darbuose aprašytas luošojo išgydymas tinka ir mums. Tie, kurie matė mus kitokius, neatitinkančius normų, tie kurie su mumis bendravo tik iš gailesčio, kaip su luošiais, dabar stebisi tuo kas mums atsitiko. O kas gi mums atsitiko? Mes nebemaldaujame žmonių malonės. Mes tapome tvirti. Dabar mes galime pakelti parkritusį ir padėti net tam, kuris anksčiau mus žemino ir tyčiojosi. O, brangieji, tokiam darbui jokia psichologija jūsų neparuoš. Tik tikėjimas Jėzaus Kristaus vardu padaro mus tvirtus ir suteikia visišką sveikatą jų visų akyse – akyse tų, kurie yra pasaulyje ir nepažįsta Viešpaties mūsų Gelbėtojo. Tų, kurie ir patys slepia savo negalias nuo kitų, kad nebūtų skaudinami. Tai verčia juos stebėtis.

Todėl nepamirškime jiems pasakyti, kad tai yra Jo darbas mumyse, tai tikėjimas Jo vardu daro mus tvirtus. Ir su dėkojimu šlovinkime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris nepaliko mūsų ir priėmė į savo meilę su visais mūsų trūkumais ir keistenybėmis, kad Jame taptume tobuli.

Kaip ereliai

Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę.

Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails (Iz 40: 30, 31).

Štai kokį nuostabų pažadą radau. Radau ir prisiminiau, kad Jis ne kartą jau yra mane pakėlęs. Ne kartą esu pažinusi Jo atnaujinančią jėgą.

Esu turėjusi sunkų laiką ir tai, kad neišsižadėjau Viešpaties, nėra mano stiprybė. Tuo metu Dievo malonė man buvo tokia didelė, kad aš ir šiandien nežinau ar tada skendau, ar vis tiktai, kaip erelis, skridau.

Gėda man ir sakyti koks aš erelis :) Kai prisimenu tą laiką tai greičiau jau buvau skendimo čempionė nei erelis. Tuo metu sugebėjau skęsti visose įmanomose kūdrose. Tačiau Dievas davė žmones, kurie palaikė ir žodžiu, ir maldom. Ir buvo didžiulė Viešpaties malonė. Aš tikrai žinau, kad ne viena ėjau. Kai vieną vakarą, užsidariusi savo kambary pamačiau, kad nieko man nebeliko šiam pasauly ir netgi kūno jėgos išeina užleisdamos vietą kažkokioms nenustatomoms ligoms, supratau, kad Jėzus Kristus vis tiek pasiliko su manimi. Tada nusprendžiau, kad visame šitame pragare turiu pašlovinti Viešpatį. Ir klaupiausi žinodama, kad neužteks jėgų pasikelti. Bet to kas nutiko paskui, nepamiršiu niekada. Neilgai trukus pajutau naujų jėgų antplūdį ir maldą pakeitė giesmė. Aš kėliausi ir ėjau, o piktieji išsislapstė lyg jų ir nebūtų. Dar daug tą vakarą nuveikiau. O giesmė, nuo to vakaro, nebepasitraukė nuo mano lūpų. Aišku, vėliau ir už giesmes dar kliuvo. Bet mane džiugina viskas kas erzina piktąjį :)

Ir šiandien niekas nesikeičia. Kai nebelieka nieko, lieka pats svarbiausias ir galingiausias. Jei tik išmokčiau iš karto, viską atmetusi, ieškoti pagalbos Dieve, tikriausiai dar daugiau džiaugsmo manyje matytų žmonės. Vakar manęs paklausė, kokius aš vaistus vartoju nuo nervų. Mat aną dieną mes turėjom nemažų problemų ir vakar jau visos skundėsi neromantiškomis nemigos naktimis. Pagalvojau tada, kad taip ir turi atrodyti tas, kuris pažįsta Dievą, kurio ramybė yra ne iš šio pasaulio. Žiūriu, kad tai yra gera proga liudyti.

Brangieji, Viešpats iš tiesų duoda jėgų. Bet kokie sunkumai, tai proga pamatyti Viešpaties šlovę. Jei pasitikėsime Juo, Viešpats sutraukys bet kokius pančius: suplyš tinklai, atsidarys spąstai ir ištrūksime kaip paukščiai į laisvę.

Giedokime Viešpačiui gyriaus giesmes – Jis mūsų stiprybė, Jis mūsų jėga.

Tu pavertei mano raudą džiaugsmu; atrišai mano ašutinę ir apjuosei linksmybe, kad Tau giedotų mano siela ir netylėtų. Viešpatie, mano Dieve, visados Tau dėkosiu (Ps 30: 11, 12).

Geriausia dovana

Daug yra rašto žinovų, daug tų kurie aiškina Dievo žodį ir gali įrodyti, kad aiškina teisingai. Tik yra vienas „Bet“. Kartais jaučiu kaip manyje kyla sumaištis, nes man atrodo, kad Dievo žodyje pasakyta kitaip. Kuo pasitikėti? Ar daugiametę patirtį turinčiu Rašto aiškintoju, ar savo viduje kilusia abejone ir ieškoti to ką pats Dievas nori pasakyti?

Dievas parodė kad viskas Jo žodyje yra surašytą ir surašyta taip tiksliai, kad neneša jokios sumaišties. O sumaištis prasideda tada kai prie Jo žodžio pridedamas žmogiškas supratimas ir aiškinimas. Todėl ir aš kelis mėnesius neturėjau ramybės vienu tikėjimo klausimu.

Jau keli mėnesiai sunkus buvo tikėjimo kelias, nes daug abejonių šešėlių buvo. Jau esu minėjusi ir anksčiau, kad Dievas nedavė tikslaus atsakymo tik liepė eiti kaip įtikėjau. Jaučiausi bjauriai kai man rodė eiti vienaip, o aš ėjau kitaip ir dar neturėjau nei kaip pasiaiškinti, nei kaip kitą įtikinti. Žinoma, galėjau klausti tų su kuriais buvau vienos minties ir kartais taip pasistiprindavau. Tačiau galutinio atsakymo laukiai iš Viešpaties. Kelis kartus meldžiausi maldaudama, kad parodytų kas yra teisinga Jo akyse, bet Viešpats tik sustiprindavo ir neskubėjo atsakyti.

Vieną dieną buvo žodis, kad mūsų akys atsiveria tada kai duoną paimame tiesiai iš Jėzaus rankų. Iš ryto dar nežinojau kaip ši kelionė į Emausą palies mane pačią – Evangelija pagal Luką 24 skyrius nuo 13 eilutės. Toje kelionėje prie vyrų prisiartino pats Jėzus, bet jie nepažino Jo. Jis aiškino jiems Raštus ir jų širdys degė, bet jie vis tiek nepažino Jo. Kai pakvietė užsukti pas juos ir Jis pasiliko, tada „Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių“ (Lk 24: 30, 31).

„Ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių“, tai rodo, kad atsivėrė ne kūniškos akys kurios mato, o atsivėrė tos akys, kurios pažino.

Taip nutiko ir man, po ilgų mėnesių aklo ėjimo, pagaliau ir aš gavau kąsnį iš Jėzaus rankų ir akys atsivėrė, ir pažinau Jį – Tiesą.

Tačiau šiandien labiausiai džiaugiuosi ne dėl to, kad abejonių šešėliai turėjo pasitraukti kai viską apšvietė Šviesa, o dėl to, kad gavau nuostabiausią dovaną iš Jo malonės. Branginu ir dėkoju už kiekvieną dovaną kurią gaunu, bet ši, manau, yra svarbiausia ir reikalingiausia tikėjimo kelionėje. Tai Viešpaties baimė.

Ar gali būti kitaip kai Dievas prieina taip arti, kad tai ką duoda gali paimti tiesiai iš Jo rankų. Ar gali nejausti Jam baimės, kai žinai, kad ne tik atsakymai, ne tik tai ką turi, bet ir ši diena, šitas rytas, kai atmerkiu akis iš miego, yra iš Jo malonės duotas.

Gal net nesugebu paaiškinti šito džiaugsmo priežasties. Tiesiog žinau ir patiriu, kad Viešpaties baimė yra svarbiausia tikėjimo kelionėje. Ji apsaugo nuo paklydimo, o kai vis tiek paklystu – sugrąžina į kelią. Ir tai yra Jo didelės malonės dovana – geriausia dovana.