Vakar turėjom didelį susirinkimą. Daugybė besišypsančių žmonių sveikina vieni kitus, giria ir tapšnoja per petį. Viskas, atrodė, taip gražiai...
Deja, kantrybės užteko tik pradžiai.
Tie, kurie prisijungdavo vėliau taip pat iš pradžių dar šypsojosi. O paskui... paskui jau pradėdavo matytis nepasitenkinimo grimasos: tai vieni per ilgai scenoje užsibūna, o kitiems laiko per mažai; tai vieni per daug išaukštinti, o kitiems nepadoriai mažai dėmesio parodyta. Netgi maistas, kuriuo dalinosi, buvo lyg su pelynu: paragauk MANO.
Kadangi nereiškiu nuomonės, o tik tyliai stebiu kas vyksta, tai man pasiseka ilgiausiai išlikti visų draugu. Bet kai viskas per daug apkarto ir liepiau savo komandai sėstis į mašiną, tada jau ir man kliuvo. Tačiau buvo kaip parašyta: „Ims plikomis rankomis gyvates ir jiems nepakenks“. Sakyčiau, netgi buvo smagu žiūrėti kaip didelis vyras tampa mažu supykusiu berniuku.
Kartais klausiu savęs, ko aš lendu į tokius renginius. Bet čia sutinku tokių, kurie, patys tikriausiai, to nesuvokdami, yra, lyg maži šio pasaulio žiburėliai. Kalbu apie tuos, kurie nepažįsta Dievo. Tačiau, turėdami tiek pat gabumų ir talentų, vieni išpuiksta, užsideda arogancijos vainiką ir verčia kitus žemintis prieš juo, o kiti, lyg patys nieko neturėdami, gėrisi ir žavisi visais, netgi tais išpuikėliais.
Kartais sutinku žmonių, kurių širdyse įrašytas ir vykdomas Dievo įstatymas, ir jiems trūksta tik vieno.
Na, o mums, Dievo vaikams, ko trūksta? Juk žinome ko Tėvas nori – vienos širdies ir vienos sielos. Tad tegus pildosi Jėzaus malda:
„Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei.
Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Jn 17; 20-23).
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą