Šiandien, po Viešpaties tarnavimo, supratau kodėl nebematau Jo stebuklų, kurie anksčiau taip džiugino. Man Dievo Dvasios veikimas jau tapo kasdienybe ir aš greičiau nustebčiau jei kurią nors dieną nieko neįvyktų. Bet taip neturi būti. Juk neturime būti akli tam ką daro Viešpats.
Pasijutau sugėdinta, kai ta, kuri dar tik pirmuosius žingsnius žengia tikėjime, žvelgė į Dievo darbą ir šnabždėjo: „Stebuklas, tai tikras stebuklas“.
Šiandien taip pat kalbėjom ir apie devyniasdešimt devynias ir vieną avį (Lk 15). Ir kai išgirdau šlovinant Dievą dėl vienos, pagalvojau, o ką tuo tarpu veikia tos devyniasdešimt devynios. Ar tik ne Raštų prasmes jos aiškinasi bliaudamos viena kitai: „Bet... bet... bet...“
Atvirai sakau, aš susigėdau. Kad pasilenkti ir nuplauti kojas, teologinių žinių nereikia.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą