Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį. Mano siela yra kaip nujunkytas kūdikis (Ps 131;2).
Norisi pravirkti, kaip mažai mergaitei norisi verkti. Nežinau kas nutiko. Nežinau kodėl nebetinka buvusios tiesos ir supratimai. Lyg vaikiškos suknelės – gražios, spalvotos ir teikusios džiaugsmą, – kurias dar norisi saugoti, bet... Žinau, kad jų nebepasimatuosiu...
O bateliai, ach, tie dailūs bateliai, kaip jais didžiavausi. Nors eidama į juos nežiūrėjau, bet visada apie juos galvojau. Tvirtai laikė žinojimas, kad žinau ant ko stoviu.
Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.
Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! (Ps 139; 23, 24)
Turėti supratimą, tai nėra tai ką maniau. Žinoti jau reiškia ne tai kaip iki šiol supratau. O šitaip eiti, ir dar su bateliais, tikėjimo keliu netinka.
Nenaudinga, kaip visą tai buvo nenaudinga!
Palikusi išaugtinius rūbelius drebu ne nuo šalčio. Proto ir valios jėga pasirodė esanti silpnumu. Palikti savo sprendimus ir atkaklumą... Mano siela alpsta...
Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie!
Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo (Ps 84; 1, 2).
Kai pamatai, kad to nereikia daryti natūralia žmogiška jėga... Arba tiksliau sakant, kai pamatai, kad Dievo jėga, tai visai kitokios rūšies jėga, kuri iš tiesų gali prikelti mirusį! supranti savo silpnumo privalumus – „esame keičiami“ (2Kor 3; 18).
Nurimk, mano siela, nes Viešpats padarė tau gera! (Ps 116;7)
Dieve, kokie nesuvokiami Tavo keliai! Nesuvokiami išmintimi, neištiriami protu. Visa proto ir valios jėga prieina iki ribos ir... Išaugtos suknelės iširusios per šonines siūles... Gražieji, raudoni bateliai, kurie taip patiko, kad net augti nesinorėjo ir jie skaudžiai spaudė pėdas kol plyšo. „Esame keičiami“, kaip sako Paulius ir giriasi savo silpnumu.
Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens (Ps 63; 1).
Pirštai atsigniaužia, paleisdami paskutinę skarmaluotos išminties sagą. Jokios užuovėjos, jokios priedangos nuo svilinančios saulės. Nejauku, nesaugu... ir norisi pravirkti...
Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą! (Ps 43; 6)
Visą tai ko geidė siela pasirodė nenaudinga ir ji nepažino Dievo kelių. O dvasia pradžiugo patyrusi Dievo malonę. Dvi seserys apsikabina ir jaunesnioji rodo kelią.
Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji dvasia tegul veda mane tiesiu keliu. Dėl savo vardo, Viešpatie, atgaivink mane. Dėl savo teisumo iš visų bėdų išvesk mano sielą (Ps 143; 10,11).
Kažką išaugau, kažko netekau ir tai nebuvo prievarta. Ne. Visą tai galėjau ir galiu turėti. Tik kažkodėl visą tai jau nebepatinka. Ir verkti norisi ne dėl praradimų, o dėl to, kad tuščios rankos. Ir ką aš galiu? Tik girti ir šlovinti savo Viešpatį Dievą.
Kaip žemė išaugina želmenis ir kaip darže dygsta tai, kas pasėta, taip Viešpats Dievas įželdins teisumą ir gyrių visų tautų akivaizdoje (Iz 61; 11).
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą