Siūbuoja smilgos vėjuose

Į smilgas geriausia yra žiūrėti gulint ant žemės. Tada, atrodo, kad jos gauna teisę būti tuo kuo nori būti – augti ir žydėti dangaus fone.

Juk iš tiesų visas smilgos augimas sukoncentruotas į aukštį. Siauri lapeliai, lyg plonos rankytės tiesiasi į viršų ir nepasiekę tikslo palūžta. Tada tiesiasi kitos ir vėl tas pats. Bet pati smilgos „širdis“ auginanti žiedą, lyg viltį, ant plonyčio ir ilgo kotelio iškyla į viršų ir lengvai siūbuoja vėjyje. O žiedynas... Atrodo, kad bežiūrėdama į debesis ir pati smilga išaugina papurusį debesėlį.

Man gražu. Gražu kai žiūriu į smilgą gulėdama ant žemės ir matydama ją tokią, kokia ji ir nori būti.

Bestebėdama atsiskleidusį smilgų grožį, susimąsčiau. Taip žiūrint į jas, jos tapo labai gražios ir aš norėjau jomis papuošti savo namus. Bet prisiminiau, kad jau pilnos vazos prikištos smilgų. Šitos niekuo nesiskyrė nuo tų kurias jau turiu. Tačiau iš tiesų jos buvo kitokios.

Mano namuose smilgos tapo mano aplinkos dalimi ir buvo priverstos būti tokios kaip aš norėjau matyti. O ko aš norėjau? Norėjau, kad jos puoštų mano namus. Ne dėl to jose nebeliko tik joms būdingo grožio, kad jos sudžiūvo. Tiesiog, jos nebeteko savo noro, savo laisvės ir turėjo egzistuoti pagal mano norą.

Ach, tos smilgos! Jos išsiūbavo man mintis... O gal pats Dievas panorėjo kalbėti savo nuostabios kūrinijos akivaizdoje.

Jis visada mokina ir kalba apie meilės savybes. O aš visada pasijaučiu taip, lyg mokinė neatlikusi namų darbų.

Ta meilė žmogaus, ji paniekina kitą. O, atrodo, viskas teisinga. Iš savo patirties, ištyrusi ir sužinojusi kas yra gera ir bloga, aš bandau ir kitą priversti elgtis taip pat. Ir man sukelia nepasitenkinimą ar net pyktį jei kitas nesielgia taip kaip aš.

Ir šiandien pasakiau, kad smilgos tapo ne tokios kokių man reikia. O kodėl ne tokios? Ar ne todėl, kad norėjau jas pavergti savo valiai?

Juk Dievas galingas ir stiprus, Jis gali priversti kiekvieną žmogų elgtis teisingai. Jis gali man sugriaudėti prie kiekvieno neteisingo žingsnio ir aš iš baimės, verkdama ir dejuodama, stengsiuosi vykdyti jo tobulus įsakymus. Juk priversti Jis gali.

Bet dabar Dievas pakenčia mano elgesį, viliasi mano troškimu keistis, ištveria mano sukilimus ir vėl lenkiasi nuplauti kojų sugrįžusiam murzinam vaikui. Ir aš verkiu. Verkiu, nes Viešpats man toks kantrus.

Buvo laikas, kai lyg ta smilga tiesiau rankas į jausmų dangų. Jausmingai papurusi siūbavau vėjuose ir, nors man sakė, kad taip negerai, bet kitaip nemokėjau. O Dievas Tėvas grožėjosi, saugojo, kantriai mokė ir vedė į tikrą tiesą.

Galiu ir aš smilgą priversti siūbuoti savo kambaryje. Įjungsiu ventiliatorių ir lai siūbuoja kaip aš noriu ar smarkiau, ar lėčiau. Tačiau ja nebesigrožėsiu.

Gerai yra žinoti kaip teisingai siūbuoti. Tačiau kai papučiai kitos krypties vėjas, kaip tos smilgos, imam ir palinkstam į kitą pusę. Ar žinojimas ištiesina?

Tad nesmerkime žmogaus už jo neteisingą siūbavimą ar nulūžima. Geriau matykime jį tokį koks jis nori būti ir neprimeskime savo valios, bet rodykime tą, kuris gali pakelti ir atstatyti. Juk ir mes patys esame Viešpaties Dievo pakelti ir saugomi. Ne patys atsikeliame, ne patys atsitiesiame.

Gražiai siūbuoja smilgos, bet visas jų grožis nuvys ir sudžiūs. Gražūs mes, žmonės. Tikrai, daug gražių ir gerų darbų padarome, daug mielų žodžių pasakome. Bet visą tai, lyg žolynas...

Būkime tobuli Jo meile, nes tai kas iš dalies, pasibaigs.