Audringa šiemet vasara. Vis surandu pranešimus, kad vienoj ar kitoj vietoj praūžė audra, virto medžiai... Dabar prisiminiau vieną palinkėjimą, kurį labai mėgau naudoti: „Tegul nelaimės eina per medžius“. Iš tiesų, tegul tos audros eina per medžius, bet neliečia žmonių.
Važiuojant pro miestelį žvilgsnį patraukė medžiai baltuojantys naujais lūžiais. Šalikelėje gulėjo didžiulės šakos nuo viršūnių, o kamienai stūksojo ir atvirom žaizdom šiurpino praeivius. Lūžta medžiai neatlaikę vėjų jėgos.
O kas suskaičiuos palaužtus žmones, sulaužytus žmonių likimus, sunaikintas viltis, lyg šakas, patrauktas į šalikelę, kad kitiems netrukdytų. Daugelio žmonių lūžiai neboluoja taip akivaizdžiai kaip medžių ir mes jų nematom. O gal ir nenorim matyti. Yra paplitęs toks bendravimo įprotis, kad kai vienas pasakoja savo nesėkmę, skausmą, atidengia žaizdą, kitas skuba parodyti savo, su ta mintimi, kad jo didesnės žaizdos ir jis išgyveno, tai ir tu išgyvensi. Tai neteisinga ir labai skaudina. Tai verčia savo skausmus, lyg šakas patraukti, paslėpti, užtamsinti tą vietą, nes geriau tegul nemato, nei dar labiau skaudina.
Kristus mokino: „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6; 31).
Gerai būtų jei nelaimės eitų per medžius. Tačiau mes kiekvienas žinom ir pažįstam skausmą širdies. Neturėtume žiūrėti vieni į kitus, lyg į medžius kurie tyli. Žmogui skauda ir žmogus dejuoja. Juk tai mums žinoma. Ir belieka pagalvoti, o ką norėčiau, kad man padarytų tokių metu mano artimas?
Palieku šitą klausimą atvirą, lai jis krinta į širdį ir gyvena.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą