Žemė vis sugeria dažną lietų ir kažkas išauga, kažkas išdygsta. Gera stebėti kaip daigelis auga, gera juo rūpintis, bet, kartais... Nepatinka man kirmėlės – jos pagraužia augalėlį ir tas nuvysta.
Kai nuvysta augalas, žinau, kad nieko negaliu pakeisti. Bet kai pasaulio kirmėlė pakandą žmogų... Tą, kurio augimą matei, kurio gyvenimu džiaugeisi, kuriam taip troškai Dievo palaiminimų...
Šiandien pradedu suvokti kaip brangus yra kiekvienas su kuriuo laužau gyvenimą teikiančią duoną. Ir nors man liūdna, bet žinau, kad Dievas kovoja už kiekvieną.
O mes, ar verksime kaip Dovydas?
Tada Dovydas ir su juo buvusieji žmonės pakėlė balsus ir verkė, kol nebeliko jėgų verkti (1 Sam 30; 4).
Mūsų Dievas – tas pats Dievas, kuris ėjo su Dovydu kai šis kovojo ir atsiėmė viską ką amalekiečiai buvo pagrobę.
Nieko jie nepasigedo, mažo ar didelio: nei sūnų, nei dukterų, nei jokių daiktų, kuriuos amalekiečiai buvo paėmę; Dovydas viską atsiėmė (1Sam 30; 19).
Nes Dievui rūpi žmogus.
O kiek sykių, kaip Jona sėdėjau savo teisumo stoginėj ir laukiau, kad Dievas baustų nusidėjėlius. Dėl ko? Dėl ko šito troškau?
Liūdna ir, kažko tai, skauda. Tas lietus... Tikriausiai kaltas lietus ir vėl per širdį nutekėjo.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą