Greitai bėga gyvenimas, o turto kaupimui nėra galo. Tą pačią užduotį vykdo ir turtuolis, ir vargšas. Ir abu vienodai neturi.
- Ne ne, aš turiu, - sušunka turtuolis ir viešai paduoda elgetai šimtinę.
- Turiu, - iššiepia burną elgeta.
Jei apie tai rašyčiau, pasakyčiau tik tiek, kad viso to tikrai neteksi, nes tai yra tariamas turtas, kuris nyksta tiek vartojamas, tiek saugomas. Ir jei turtuolis ir vargšas dar pasiliktų klausytis, paklausčiau jų, kokį turtą saugo savo širdyse?
Turtuolis, tikriausiai, sakytų, kad širdyje jam brangiausias turtas – šeima. Kad visas materialus turtas kuriamas dėl šeimos gerovės, vaikų ateities ir užtikrinto pragyvenimo senatvėje. O elgeta, spausdamas šimtinę, sušnabždėtų, kad šiandien ir rytoj jo širdis bus rami.
Bet aš ne apie tai. Aš norėčiau sužinoti ar šiandien jūs gerą žodį pasakėte kitam, be priežasties, tik dėl to, kad gali tai padaryti?
Ką sakytų turtuolis? Tikriausiai paminėtų, kad daug dirba ir rūpesčių prispaustas net save pamiršta, net su artimaisiais ne visada būna dėmesingas, o čia be priežasties...
Vadinasi elgeta, gyvenantis šia diena turėtų turėti laiko ir galimybę, nes visą dieną tarp žmonių trinasi ir turi galimybę gerais žodžiais švaistytis. Bet šitas purtys galvą ir sakys: iš kur pas mane geras žodis, aš pats varge, skausme gyvenu, nebent tik dejonės nuo sukepusių lūpų.
Ir vargšai, tikri vargšai atrodo abu – ir turtuolis, ir elgeta.
Raštas sako: „iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25: 29)
Ar tikrai neturi gero žodžio kitam? Tarp savo rūpesčių, laiko stokos ar tikrai neturi gero žodžio? Aš net neklausčiau apie didesnius turtus, o tik apie gerą žodį be priežasties, nes gali tai duoti, nes turi. Ne dėl to, kad tau reikia įtikti kažkam ar pasirodyti geru. Tik dėl to, kad turi ir gali duoti, kad kitas pradžiugtų. Juk daugelis gali paduoti elgetai litą, dešimt, ar šimtą, kad šis dar vieną dieną prastumtų. O gerą žodį?
Abu, ir turtuolis, ir vargšas, tikriausiai, jau būtų nuėję ir manęs nebesiklausę. Bet tik pagalvokim ar ne šito labiausiai trokštame iš kitų? Taip būtų gera jei kažkas, turtingas geru žodžiu, juo pasidalintų. Pradžiugtų žmogus – ir tas, kuris gauna, ir tas, kuris duoda. Ir jau abu turėtų. „Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium“ (Mt 25:29). Ir tu vėl gali duoti, ir patirti, kad tai neišsenka.
Jėzus labai paprastus ir suprantamus pamokymus davė. Jis sakė: „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6: 31). Jis vaikščiojo tarp žmonių ir sėjo gėrį, stiprino nusilpusius, kėlė parkritusius. Jis mokė žmones gyventi tarp žmonių. Jis ir šiandien vaikšto tarp mūsų ir kalba apie tai kas gera. Todėl ir norim, vis dar norim, daryti gera. Tik, nesugebame be Jo.
7 komentarai (-ų):
O koks tas geras zodis?
Sugedes zmogus ar gali sakyti gerus zodzius?
A v otvet-tisina...
Ar nieko namie nera?
Yra yra... kartais dar užsuku :)
Ką galiu atsakyti, Kristus palygino žemišką tėvą ir dangišką Tėvą:
"Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo" (Mt 7;11).
Dar sako: "Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro" (Lk 6;31).
Kaip matai net ir nusidėjeliai moka daryti gera. Ką jau kalbėti apie gerą žodį :)
Juk parašyta, kad tikroji šviesa apšviečia KIEKVIENĄ žmogų ateinantį į šį pasaulį.
Tiesiog, jei tavo širdis išgydyta ir ji Viešpaties Jėzaus rankose, tau daryti ir kalbėti gera yra natūralu, tai Dievo prigimtis.
Dievo standartai yra gerokai aukštesni, o aš tik skatinu ir skatinsiu, net ir bedievį, vietoj keiksmažodžio ar abejingumo kitam pasakyti "Atleisk", pasidomėti kito poreikiais, net ir padėti kitam. Tai minkština širdį. Mus pašaukė tarnauti, o ne teisti. Mus padarė šviesa, tai ir turime šviesti, kad šalia mūsų šviesėtų kiekvienam.
Be abejo,nusidejeliai moka gera zodi sakyti,bei daryti gera,beje,to moko ir visos kitos religijos-daryti gera kitiems ir buti geru tarp tave supanciu zmoniu.Bet ar tai krikscionybe?
Krikscionybe kazka tai prarado ir labai svarbaus,-ji prarado Kristu!Liko tik mokymai,kuriais tik mokoma kitus,kaip reikia gyventi sioje zemeje gyventi.Parasyta,kad mes esame sviesa,mes sakome,kad esame sviesa,bet ar ta sviesa sviecia mumyse,per mus,ir ar mes vaiksciojame toje sviesoje?Sviesa-tai Kristus,o ne geras zodis,ar tai komplimentas kitam.As zinau,kad sakyti gerus zodzius kitam yra geriau,negu ji keikti,tai netgi girtina kitu zmoniu akyse,bet ar tai girtina Dievo akyse?
Dievui rupi ne tai,ka mes sakome ar ka darome-o tai,kas tai daro ir sako.Mes ar Kristus?Krikscionybe-tai daugiau ne as,o Kristus!:)
Kristaus zemiskas gyvenimas gerai tai atspinti:
Jn:14:10 Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje-Jis daro darbus
ar
Jn:8:28 O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuomet suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė
Gal mane pažįsti ir matai, kad šito nesuvokiu ką rašai? Ar mano įrašas žemina Kristų?
Mane Viešpats išmokė nebeteisti krikščionių, kurie dar nėra paaugę iki mano lygio, tad ir manęs neteisk jei supranti daugiau nei aš :)
Tai ką rašai, teisingai rašai. Tačiau Krikščionis neturi papunkčiui surašyto įstatymo ką turi vykdyti. Krikščionis tėra žmogus su pakeista širdimi ir prie kito žmogaus prieina taip pat kaip žmogus. Ir viskas prasideda nuo bendravimo, nuo pačio paprasčiausio: Kaip sekasi? Kas gero? Gal padėti? Kartais ir pati pagalvoju, kad per ilgai tuščiai kalbėjau ir liko nepasakyta apie patį svarbiausią asmenį. Bet po kelių dienų tas pats žmogus stveria tau už rankų ir nepaleidžia sakydamas, kad tavyje yra tai ko jam reikia. Tada ir suprantu, kad jei aš tylėsiu akmenys prakalbės. Juk ir aš pati dešimt metų prisimindavau vieną žmogų ir jausdavau, kad jis turi man kažką svarbaus pasakyti, nes iš to trumpo dalykinio pabendravimo su juo mačiau, kad jis yra kitoks nei visi žmonės. Ir po dešimt metų jis paskelbė man Kristaus Evangeliją.
Jei jau esi šviesa, tai net įmonės pasitarime produkto kokybės klausimais ta šviesa švies ir tamsa turės trauktis. Juk mūsų visas elgesys, kalbos, darbai turi liudyti, kad šviesa mumyse yra tikra, ne kaip degtukas, kuris ryškiai žybtelėjęs skelbiant Kristų greitai užgęsta eiliniam bendravime. Kad liudyti Kristų visu savo gyvenimu reikia viso gyvenimo.
Tavo irasas nezemina Kristaus,jis tiesiog nieko nesako apie Kristu.O gal tuo yra ir zeminama,kad apie Ji nutylima?
Tavo irase paimti tik mokymai is Biblijos ir siuloma juos taikyti savo kasdieniniame gyvenime.Man tai niekuo nesiskiria nuo kitu religiju,kurios turi savo mokytojus su mokymais apie tai,kaip buti geru,kaip gyventi pagal auksciausius morales standartus,kaip bendrauti su kitais...Jei mes,krikscionys,savo kalbejime atskiriame Asmenybe nuo Jo zodziu,mokymo,-mes tada Dievo zodi paverciame religija,kuri neteikia gyvybes.Biblijos funkcija-liudyti Kristu,Kuris teikia gyvybe.Kiekviena karta,kai tik skaitome Rasta,mes turime susitikti su Asmenybe ir leisti Jam kalbetu mums per Savo zodi.Kai Jis kalba mums,neimanoma bus likti abejingais ir neimanoma bus tyleti,mes tiesiog kalbesime Ji kitiems,nes busime gyvi,o ne mire.Nieko nera nuostabesnio sioje zemeje,kaip girdeti Jo zodzius,ir leisti Jo zodziams prateketi per mus,nes Jis nori kalbeti kitiems per mus.
Kad liudyti Kristu,arba buti Kristaus liudyjimu sioje zemeje,reikia kasdien gyventi Kristu.Ir pasakysiu dar taip,kad visas musu elgesys,kalbos,mintys,darbai turi buti Kristus.:)
Tokia Dievo valia.
Tai kad aš čia ir rašiau apie elgetą ir turtuolį, apie žvilgsnį į pasaulį... Bet tiek to... Teisingai tu mąstai. Lai būna pašlovintas Kristus per tavo gyvenimą.
Rašyti komentarą