Genėjimo metas

Prasideda nauja diena ir, rudeninio rūko skraiste įsisupus, į aukštumą pradeda kilti saulė. Kažkur į rūką panyra mašinos, o blausūs medžių kontūrai išskydę ir netekę žemės tvirtumos. Nematomu keliu nueina žmonės ir kyla, ir leidžiasi kažkur... Kažkur, iš rūko, nuskambėjo varpo dūžiai...

Tas rūko šydas suliejo pasaulio spalvas. Dabar visas pasaulis, lyg Čiurlionio paveikslo kopija, siauru lango rėmeliu apvesta ir pakabinta poliklinikos laukiamajame. Prieš kelis metus, būtent ten, juos apžiūrinėjau.

O šiandien man vėl reikia gydytojo, nes skauda. Tik poliklinika čia niekuo nepadės.

Skauda, nes matau kaip krikščionimis save laikantys, mojuoja Dievo žodžio kalaviju prieš savus. Kiek daug sužeistų širdžių lieka jiems praėjus. Bet, tikriausiai, neturėčiau sakyti „jie“, o sakyti „mes“.

Šią savaitę daug galvojau apie tai kas lieka kai praeina tokie teisuoliai ir staiga supratau, kad ir aš pati taip pasielgiu. Ateini su geriausiais ketinimais, manai, kad darbuojiesi Kristuje, o staiga pamatai, kad prisiauginai šakelių nenešančių vaisiaus... Ir atėjo genėjimo metas.

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus“ (Jn 15; 1, 2).

Skauda. Bet ne dėl to ką savo sode daro Viešpats, nes Jis sužeidžia, Jis ir pagydo. Skauda dėl tų, kurie dabar, dėl žmogaus teisumo, yra surakinti, supančioti ir net negali, ar bijo eiti pas Viešpatį, tikrąjį Gydytoją. Skauda, labai skauda...

O rudeninis rūkas šiandien toks tirštas, kad toliau savo kiemo net negali įžiūrėti. Tai labiausiai tinkantis palyginimas tam kas dabar yra mano gyvenime. Bet žinau, kad Viešpaties šviesa leis įdienoti. Šaukimės Jo, nes Jis mato kelią, kuriuo išeis belaisviai, Jis išgydys sudužusias širdis, Jis išvaduos prislėgtuosius. Šaukimės Jo, nes Viešpats yra tas, kuris žino.