Šviesa

Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs. Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę (Ps 104; 1,2).

„Tave supa šviesa kaip apsiaustas“ – labai gražiai apibūdinta.

Kai galvoju apie šviesą visada mano mintyse iškyla ir šviesos šaltinis. Ir šiuo atveju, tą šviesą, kuri supa mūsų Dievą, vis tiek lyginu bent jau su saulės šviesa. Tačiau, ar galime įsivaizduoti saulę septynis kartus šviesesnę?

Mėnulis švies kaip saulė; saulė bus septynis kartus šviesesnė, kaip septynių dienų šviesa, kai Viešpats perriš savo tautos žaizdą ir pagydys kirčių padarytas žaizdas (Iz 30; 26).

Manau, kad pati šviesa – tikroji šviesa, – kuri yra kaip Dievo apsiaustas, neturi kito šaltinio. Todėl galvojant apie dievišką šviesą reikia patraukti šiuos stabus – saulę, mėnulį ir žvaigždes – iš savo minčių, kad pamatyti tiesą. Juk Dievas tarė:

“Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa (Pr 1; 3).

Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą – naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas – pirmoji diena (Pr 1; 5) .

Jis nepradėjo kūrimo nuo saulės, kurią mes laikome gyvybės šaltiniu. Pati saulė buvo sukurta tik ketvirtą dieną. Suprantu, kad mes net negalime įsivaizduoti tos tikrosios šviesos, todėl Jėzus ir kalbėjo apie dangaus karalystę palyginimais iš mūsų kasdienio gyvenimo. Mes pažįstame tik iš dalies, kaip sakė Paulius

Sunku įsivaizduoti žmogui šviesą, kuri nėra saulė. Gal net neįmanoma. 

Tai kaip įsivaizduoti tikrąją šviesą? 

Šiandien matau šviesą kaip gyvybę, kuri pakeičia net žmogaus veido bruožus pažinus gyvąjį Dievą.

Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus (Pr 1; 14).

Ir tai buvo ketvirtoji diena.

Štai taip va, Dievas tris dienas kūrė šviesoje be dangaus ženklų: saulės, mėnulio ir žvaigždžių.