Apie nudžiūvusį medį

Prieš dešimt metų, kai kyšių reikalaujantys daktarai, negailestingai skelbė liūdną diagnoze, prie to dar ir pati dvi chirurgines knygas „prarijusi“, pasisėjau sėklą, kurį greitai išaugo į didžiulį medį. Kamienas storas, tankios šakos ir vešlių lapų šlamėjimas traukė dėmesį ir metė šešėlį ant didelės dalies mano gyvenimo. Paskutiniu metu į jį atskrisdavo paukščiai ir čiulbėdavo apie viltį. Labai norėjau, kad jie susisuktų lizdus ir gyventų tame medyje praskaidrindami mano gyvenimą šiame pavėsyje. Bet jie nepasilikdavo...

Tikėjimas... Aš stengiausi, nuo ryto iki vakaro purenau žemę, bėriau Dievo žodį, bet... Tik suskridę paukščiai paguosdavo ir vėl nulėkdavo, palikdami šešėlio tamsą ir liūdnas mintis.

Šiandien pagalvojau, kad tie ligos simptomai net nebūdavo tokie baisūs, tik jie sukeldavo vėją, kuris sujudindavo baimės medį. Net nedidelis vėjas tokį vešlų medį palietęs atrodė kaip audra. Iš tiesų net buvo kvaila tikėti, kad visą tai ką perskaičiau turėjo ištikti mane. Bet tas medis... Tai buvo didelis ir vešlus medis.

Stengiausi nežiūrėti į tą kerplėšą mano dirvoje. Tačiau kur tu dingsi ir kai vėl pakyla vėjas sušlama jo lapai, sutreška siūbuodamas liemuo ir žiūriu į jį akis išpūtusi ir bijodama, kad gal jau šį kartą tai tikrai užgrius.

Šiaip tai jau rašau būtuoju laiku, nors, vis dar pasidairau, dar sunku patikėti, kad jo jau nebėra. Juk dar tik vakar jis dar taip efektingai sušlamėjo, susiūbavo ir sutraškėjo, kad aš net pagalvojau, kad šį kartą jau nebeišsisuksiu. Toks didelis ir vešlus medis buvo.

Buvo, bet šį rytą jau stovi nudžiūvęs ir nei lapų, nei šlamėjimo. Apėjau mintimis kelis kartus, pastuksenau į perdžiūvusį kamieną, o tas tik susvyravo ir... nugriuvo. Nesupratau, kas čia jam pasidarė. Atrodo, ir sveikas buvo, ir trąšų užteko. Bet va, ėmė ir nudžiūvo. Ar tik nebus čia Jėzus vaikščiojęs?

Dabar čia taip šviesu ir jauku. Tikrai, Jėzus čia praėjo. Ir man atrodo, kad jau dygsta kažkokios mažos sėklytės. O paukščiai jau zuja aplinkui snapeliuose visokius šapelius laikydami. Nejaugi lizdus suksis?

Nežinau kaip dar apibūdinti šitą reikalą, bet kad neliko baimės, šitiek metų augintos, tai iš tiesų, labai keista. Dabar taip gera ir ramu.

Ramybė. Man atrodo, kad Jėzus dabar šypsosi. Gera taip galvoti, nes dėkoju Jam džiūgaudama dėl to ką Jis daro mano gyvenime. Jis nepaliko manęs, nors tai kad su juo būsiu visą amžinybe ir yra svarbiausia, bet Jis nepaliko vienos su šio pasaulio vargais.

Dėkoju Dievui už brolius ir seses, kuriuos Jis davė, už jų maldas, palaiminimus ir tikėjimo džiaugs kartu.