Ką Jėzus rašė, arba kodėl rašė?

Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.

Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: “Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?”

Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.

Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.

Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: “Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?” Ji atsiliepė: “Niekas, Viešpatie”. Jėzus jai tarė: “Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk” (Jn 8: 2-11).

Ne visi žmonės Jėzaus ieškojo tam, kad pasimokytų ar būtų išgydyti. Kaip matome skaitydami Evangelijas daug žmonių Jo ieškojo tik tam, kad išmėgintų gudriais klausimais, sukirstų iš Raštų, kad apkaltintų ir net galėtų nužudyti. Šitie gi, net moters gyvybės sąskaita metė iššūkį Dievui.

Tačiau Jėzus, lyg nekreipdamas dėmesio į juos pasilenkęs rašo pirštu ant žemės. Visada troškau sužinoti ką Jis tuomet rašė.

Ką pirštu ant žemės rašo Jėzus ir šiandien mes galime matyti ir skaityti. Tik pirmiausiai reikia suprasti, kodėl Jėzus rašė ant žemės.

Jėzus sako: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jn 5: 19). Vadinasi ir Tėvas tuo metu taip pat pirštu rašė ant žemės.

Dabar tapkime kaip dievai ir pirštu rašykime ant žemės dulkių. Ar dulkės priešinasi? Ne. Jos pasislenka kaip nori tu ir išsaugo tavo piršto žymę.

O ką apie žemės dulkes sako Raštas? Pradžios knygoje (Pr 2: 7) pasakyta, kad iš žemės dulkių buvo padarytas žmogus.

Taigi, jei nori skaityti ką Dievas ant žemės rašo šiandien, skaityk, nes tai atvira. Dievo pirštas rašo žmonėse. Žiūrėdamas į žmonijos istoriją matysi ką rašo apie visą žmoniją, o pažiūrėjęs į savo gyvenimą, matysi ką rašo tau ir apie tave. O dabar, aš skaitau ką tuo metu, kai Jėzus vedžiojo pirštu ant žemės, rašė Tėvas.

Pirmiausiai, Dievas leido sukilti žmogiškoms ambicijoms ir pasipiktinimui, kad to pasėkoje būtų atvesta nusidėjėlė pas Dievo Sūnų. Juk pati ji, ko gero, nebūtų panorusi ateiti, nes Jėzus sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6: 44).  

Tada Dievas taria žodį (Jn 8: 7) ir vėl pasilenkęs rašo pirštu ant žemės, tai yra, Jis paliečia širdis ir tie kaltintojai, dabar patys sąžinės apkaltinti, bet nepanorę atgailauti, pasitraukia ir palieka nusidėjėlę akistatoje su Gelbėtoju. Jėzus atkreipia jos dėmesį, kad nebeliko jos kaltintojų(Jn 8: 11).

Nusidėjėlė, žinodama, kad Įstatymas ją pasmerkė ir ji turi mirti, susitinka su Kristumi. Ir kas gi nutinka? O nutinka, iš pažiūros atrodo, paprastas dalykas, Jėzus sako jai: “Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk” (Jn 8: 11).

Ši moteris, manau, kad jau laikė save mirusia, nes jei ji nebūtų atvesta pas Jėzų ji iš tiesų būtų mirusi. Tačiau tai kas įvyksta nėra tik paprasčiausias atleidimo aktas, nes Įstatymas vis tiek reikalauja mirties. Jėzus jai atleidžia sutikdamas pats pasiimti jos nuodėmes. Ir Tėvas ima tos moters nuodėmes ir deda ant Savo Sūnaus, nes Kristus eina įvykdyti Įstatymo (Mt 5: 17).

Ar matei? Dievas nepaiso gudrių žmonių klausimu, nepasiduoda provokacijoms, neįrodinėja savo būvimo pagal žmonių pageidavimus, bet visą dėmesį sutelkia į žmogaus išgelbėjimą. Juk ir aš taip pat buvau išgelbėta, ir mano mirties Jėzus paragavo (Heb 2:9).

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3: 16).