Suluošinta moteris

Žinoma, ruduo – depresijų metas. Žiema ateis kaip sąstingio laikas, kuris tas depresijas užšaldys ir ant balto lauko žmonės bandys įžvelgti naują viltį. Pavasarį kažkas bandys išdygti, o vasaros darbymečiai viską suvels į vieną nedalomą masę. Ir rudenį vėl neatsirinksi ką veikei, dėl ko veikei, kur ėjai ir dėl ko ėjai...

Suradau seną sąsiuvinį – dienoraštį. Paskaitinėjau vienų metų įrašus ir susidariau labai liūdną vaizdelį apie gyvenimą. O juk, kai rašiau tą dienoraštį, man tebuvo 24 metai. Dar po metų – tada buvo toks pat ruduo – tas liūdno vaizdo gyvenimas pasiekė kulminaciją. Ir Dievas tada pakilo, ir kovojo už gyvybę, kurios aš nebevertinau.

Gal ir reikėjo man tada mirti, juk kažkuria prasme ir numiriau, nes to gyvenimo, kurį gyvenau jau nebenorėjau, o prisilietus, tada dar visiškai nesuvokiamai, malonei pradėjau trokšti naujo gyvenimo. Nesupratau, negalėjau to paaiškinti, bet lyg užuodus malonų kvapą, pradėjau ieškoti to šaltinio.

Kodėl tai prisiminiau? Nes pasaulis šaukte šaukia apie depresijas. Kai žmogus pasakoja, kad atlikus visus dienos darbus, vietoj ramaus poilsio vakare ateina neramybė ir verksmas, man norisi šaukti, kad taip neturi būti, tai iškreiptas pasaulis, iškreiptas supratimas, suluošintas mąstymas.

Iš vaikystės prisimenu vieną moterį, ji buvom sutraukta ir visiškai negalėjo atsitiesti. Matydavau ją, iš tolimo vienkiemio pro mūsų namus lėtai praeinančią, su lazdele pasiramstančią sudžiūvusią senutę. Įsivaizduojate, ji visada žiūrėjo tik žemyn – tiesiog, į savo kojas ir kažkiek į priekį, į purviną takelį. Ji negalėjo pažvelgti į dangų, kalbėdama su žmonėmis nematė jų veidų. Biblija taip pat kalba apie tokią moterį Lk 13; 11 – 16.

Iškreipta kūno forma verčia žiūrėti tik žemyn į purvą, o iškreiptas mąstymas verčia matyti tik blogąją dalykų esmę. Tai negalia neleidžianti pamatyti galimybės prieš ją. Tiek fizine, tiek dvasine prasme nuskambės vienodai – ji negalėjo pažvelgti į dangų.

Viešpats Jėzus ir šiandien tarnauja, skelbia laisvę ir gydo žmones. Biblijoje aprašytas atvejis buvo ne tik kūno išgydymas, nes ji ne tik atsitiesė, bet ir ėmė garbinti Dievą – ji pažvelgė į dangų.

Reikia tik stabtelėti ir pamatyti, leisti vaizduotei sukurti tokios moters paveikslą, kad pajaustum tą būseną. Juk kai tau liūdna žvilgsnis slysta pažeme, kai skauda širdį vengi akių kontakto su kitu žmogumi. Argi nesi ligonis jei tave traukia į lovą ir nieko nebenori veikti?

Ir vėl tabletė... O ką daro tabletė? Ji nuslopina tavo pojūčius, kad tu susitaikytum su esama padėtimi. Kitaip sakant „ne tau Martynai mėlynas dangus“ – žiūrėk į žemę.

Argi tokį žmogų Dievas sukūrė? Ar tokį gyvenimą Dievas žmogui numatė? Nemanau, kad turime su tuo susitaikyti nurydami tabletę. Moteris, aprašyta Biblijoje, nieko neprašė, ji tik klausėsi Jėzaus mokymo. Bet Dievo Sūnus ją pastebėjo ir pasišaukė (Lk 13; 12). Paprastai žmonėms atrodo, kad Dievas juos pamiršo ir nieko nežino apie juos. Bet tai netiesa. Tai mes neatsakome į Jo kvietimą. Juk kartais šmėsteli mintis: „O gal Dievas tikrai yra“, arba „Gal Dievas tikrai nori mane išgydyti“. Tai žmogaus dvasia, išgirdusi Dievo balsą bando pakreipti žmogaus žvilgsnį į Tą, kuris šaukia.

Aš nežinau kitų gyvenimų, bet Dievas žino. Aš tik žinau, kad jei Dievas man davė naują gyvenimą tai Jis ir kiekvienam gali ir nori duoti naują. Naujas, tai ne palopytas senas, ne nuramintos emocijos, ne sugebėjimas iškęsti daugelį metų besitęsiantį širdies skausmą, ne atokvėpio minutė, bet sveikas gyvenimas be žaizdų ir be randų. Sveikas žmogus stovi ir vaikšto tiesiai, gali plačiai dairytis ir matyti į priekį. Taip ir mūsų vidinis žmogus, būdamas sveikas pažįsta Tiesą, mato Kelią ir kelia rankas į Tą, kuris duoda Gyvenimą.

Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Lk 11; 9, 10)