Tai Jis, kuris mane pamilo

“Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn 3: 5-8).

Tikriausiai visi žino pasakojimą apie tai kaip dailę studijuoti pasirinkusiems studentams buvo duota užduotis iš molio nulipdyti vėją. Egzaminą tie studentai išlaikė. Vienas studentas nulipdė mergaitę plevenančia suknele ir vėjo šiaušiamais plaukais. Kitas – linkstančius medžius su vėjo draskomais lapais. Trečias – jūros bangas ir laivą išpūstom burėm.

Bet pagalvokime ar jie tikrai nulipdė vėją? Juk šie studentai nulipdė vėjo pasekmes. Paties vėjo pamatyti neįmanoma. Mes galime matyti ir stebėti tik tai ką padaro vėjas: judina medžių šakas, sutaršo moterims šukuosenas, suka vėjo malūnų sparnus, stumia per vandenis laivą.

Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn 3:8).

Niekas nematys tavo naujo gimimo, bet užtai matys pasekmes. Tu palieki blogus įpročius ir palinksti daryti gera be priežasties, be regimo postūmio. Kažkas nusausino klampinančias pykčio pelkes ir sutvirtino rankas kantrybe. Kažkas – vis tas, nematomas ir kantrus, – išrovė piktžolynus, suminkštino tavo širdies dirvą ir pasėjo gerą sėklą, kuri sudygus duoda meilės vaisių. Kažkas... Jis vis lieka nematomas.

Aš, kaip tas medis vėjyje, siūbuoju ir šlamu, kalbėdama ir darbais liudydama apie Tą, kuris manyje daro nuostabų darbą. O man vis tiek sako: „Tu turi gyvenimą“, „Tu esi gera“.

Tai Dievo Dvasia gyvojo vandens upe teka manyje ir teikia gyvenimą, tai Dievo meilė pripildo mane ir trykšta kaip versmė. Tai Kristus pakelia mane ir išlaiko. Supraskite, be Jo aš nieko neturiu.

Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2: 20).