Dievo brangenybės

Šią naktį, baltos avytės nušiureno ir susispietė prie pilnaties veido. Romios ir jaukios jo šviesoje ganosi...

Juk tai tik paprasčiausi debesys, kurių nakties danguje net nepamatysi, bet prie mėnulio šviesos jie lyg atgyja. Žiūriu ir gėriuosi, o širdyje susišaukia kitas, ką tik matytas vaizdas.

Paprasti, tiesiog, patys paprasčiausi žmonės, kurių pilkoje kasdienybėje, tikriausiai, net nepastebėčiau. Bet kaip nušvitę jų veidai Viešpaties Dievo akivaizdoje! Kiek meilės juose, švelnumo, dėmesio, jautrumo, kad kartais net pagalvoju, kad jie jau tapo tobuli. Žiūriu į juos ir gėriuosi. Ir kiekvieną kartą, vėl ir vėl pamatydama tuos žmones, matau Viešpaties meilę juose – tobulą Jo meilę. Kas galėtų pasakyti, kad tai tik paprasti žmonės? Bet Viešpats Dievas, juos mylėdamas, savo Sūnaus nepagailėjo ir Jo krauju nuplovė, iš savo malonės lieja gyvybę, grynina kaip auksą ir saugo kaip brangakmenius. Ir Jis, viešpačių Viešpats, džiaugiasi jais „darydamas jiems gera visa savo širdimi ir siela“ (Jer 32; 41).

Tai tokie esate jūs, Dievo brangenybės, dėl kurių Jis džiūgauja net giedodamas.

Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3; 17) .