Yra laikas

Kaip keičiasi metų laikai ir giedrą pakeičia darganos, taip, matyt, keičiasi ir mūsų gyvenimo sezonai. „Yra laikas verkti ir juoktis“, sako Pamokslininkas. Ir mes visi patiriame tuos laikus, ir kiekvienas gali apie juos kalbas sakyti. Galėjau, o ir norėjau, ir aš daug kalbėti, tačiau šiandien, esu pamokyta tylėti. Pamokyta tylėti, tai nereiškia, kad suspausti lūpas ir kantriai nekalbėti. Patylėti, manau, reikia tol, kol kalbas paskatinusius dalykus apšvies Dievo šviesa.

O, mano kantrybė! Supratau kaip mažai jos turiu. Kiek nusivylimų ir gėdos dėl skubotai pasakytų žodžių tenka patirti kol galiausiai prieš praveriant burną imi ir savęs paklausi, kokiu tikslu tai nori pasakyti.

Dievas paliko istoriją apie Jobą, kuris sėdėdamas pelenuose, gramdė šuke nuo savo kūno pūlius ir gynėsi nuo draugų skaudinimo. Iki šio laiko kaltindavau Jobo draugus dėl jų nejautrumo ir kvailumo, tačiau šiandien matau tame Dievo malonę. Iš tiesų, tai yra Dievo malonė, kad tu galėtum nusigremžti ne tik kūną, bet ir širdį. O kieno gi žodžiai ateina arčiausiai tavo širdies? Žinoma, kad tų, kurie yra tau artimiausi. Tų pačių žmonių, kuriuos myli ir brangini, tų pačių, kurių paguodą įsileidai,  jiems ir lieka atviros durys į tavo širdį.

Prasidėjęs lietingas sezonas uždaro tave namuose ir palieka tarp kambario sienų. Prasidėję išbandymai ir suspaudimai prilieja liūdesio balas ir uždaro tarp savo supratimų. Pastebėjau, kad tokiu metu gali parašyti antrą Jobo knygą, tik... ar jos pabaiga bus tokia pati? Štai todėl ir reikia neskubėti kalbėti, bet nutildyti savo mintis laukiant Dievo šviesos. Ir ne tik žodžiams, kuriuos ruošiesi pasakyti, bet ir mintims, kurios kyla iš širdies. Jobo draugai atėjo paguosti jo nelaimėje, tačiau tik dar labiau jį skaudino. Galima tik tiek ir matyti. Šėtonas nori duoti teisėjo mantiją, nes jo tikslas ne gydyti ir statyti, bet dar daugiau sužeidimų pasėti, kad aplinkui liktų tik griuvėsiai. Bet galima atiduoti situaciją Dievui ir leisti Jam gydyti tavo širdį. Nes juk, ar ne išgydymo tau reikia labiau.

Jobo Knyga mane veda ypatingai. Negaliu sakyti, kad tai mano pamėgta knyga, greičiau jau priešingai – kažkiek jos net vengiu, tačiau kiek sykių Viešpats atveda prie Jobo istorijos, tiek sykiu gaunu tuos dvigubus palaiminimus.

Čia ir yra malonė, kad Dievas išlaiko Tiesoje. Malonė, kai net giliausioje tamsoje jauti Jo ranką. Ir kuo silpnesnė pasijuntu, tuo didesnė Dievo jėga per tikėjimą apsireiškia mano gyvenime.

Priimkite Dievo duotą malonę ir būkit palaiminti.