Kalėdų žinia

Šiomis dienomis vykstantis sujudimas man labai primena anas dienas aprašytas Biblijoje.

„Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.

Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą (Lk 2; 1-3).

Įsivaizduojate koks tai buvo sujudimas. Žmonės grįžta į savo miestus, susitinka senus pažįstamus, gimines, dalinasi įspūdžiais, pasakoja apie savo gyvenimus, išgyvenimus, atradimus, praradimus.

Prisiminiau savo paskutines Kūčias kai už stalo dar sėdausi religingai ir prietaringai. Tai iš tiesų būdavo didelis sujudimas tiek namuose, tiek ir mano pačios viduje. Aš, tikriausiai, labiausiai laukdavau burtų dalies, kai tikėdavausi gauti teigiamus atsakymus į savo karštas svajones ar gerus pažadus ateičiai. Tačiau tos, paskutinės Kūčios, buvo truputį kitokios. Buvau jau šiek tiek skaičiusi Evangelijas ir man jau kažkiek pasakojo apie tikrąją Kristaus gimimo prasmę. Tada sujudo religingumo dvasia ir puoliai kalbėti poterius, kurių buvau išmokyta. Bet tai nieko nekeitė – man buvo liūdna, klaikiai liūdna. Jau neberūpėjo burtai, neberūpėjo ateities spėlionės, nedžiugino ir švara kvepiantys namai ir liūdesio nenuslopino net nuovargis.

Žinoma, tada aš nieko nesupratau. Bet šiandien, man brangių žmonių elgesyje su viltimi ieškau tų pačių ženklų. Tų pačių ženklų, kurie išduotų, kad žmogus neberado vietos savo prabangiame gyvenime ir apsinakvojo tvartelyje. Juk tokia tiesa, kad visas mūsų gyvenimas be Dievo tėra vertas tvartelio lygio. Suprasti tai ir yra ženklas, kad atėjo Tiesos Dvasia.

Klausydama bažnyčiose Kristaus gimimo istorijos, kur visada būdavo pabrėžiamas Marijos atsakymas Dievui, turėjau troškimą, kad ir man Dievas vieną dieną prabiltų. O sau visada primindavau, kad tik taip kaip Marija turiu atsakyti Dievui.

Šiandien, dar kartą, dėkoju Dievui, kad prieš trejus metus ir į mano gyvenimą Jis įmetė šventą sėklą. Ir aš galiu sakyti, kad ir mano tvartelyje gimė Jėzus, Dievo pateptasis. Tai buvo taip neryšku ir paprasta, kad tomis dienomis to net nepastebėjau. Kur kas ryškesni buvo vėliau Jo daromi ženklai ir stebuklai, dėl ko ir sekiojau paskui Jį. Bet svarbiausia, kad Dievas davė malonę ir siuntė į mano širdį Tiesos Dvasią, davė malonę priimti Jo siųstąjį Gelbėtoją – davė naują gyvenimą.

O šiandien Jo malonė ir rūpestis – duona iš dangaus, kas yra Jo žodis užrašytas Biblijoje. Ir man atrodo, kad Biblija parašyta specialiai man ir apie mane. Bet girdėjau, kad ir kiekvienas, atvėręs savo širdį Viešpačiui Jėzui, šioje knygų Knygoje pradeda skaityti apie savo naują gyvenimą ir šviesoje pamato savo buvusį. Ar tai reiškia, kad mes, žmonės, esame visi vienodi? Nemanau. Tai reiškia, kad šita knyga iš tiesų talpina gyvą Dievo žodį, tai įrodo jos nežemišką Autorių.

Dar daug daug galėčiau rašyti apie tai ką Dievas dėl manęs padarė, bet žinau, kad jums nusibostų skaityti. Tie, kurie pažįsta Gelbėtoją ir taip šlovina Dievą susijungdami su tuo kas pastoviai vyksta Dievo Karalystėje (Apr 4: 8-11). O tie, kurie Jo nepažįsta vis tiek nesupras šito dėkojimo džiaugsmo. Aš tik noriu priminti, kad Kalėdos, tarp daugybės prasmių ir reikšmių, vis dar talpina ir tą žinią, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3; 16). Jėzus Kristus tebėra tie vartai į gyvenimą, nes niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jo Sūnų.

Gelbėkitės iš šio sugedusio pasaulio ir būkit palaiminti Dievo išgelbėjimo žodžiu.