Kas tai yra?

Nuo to laiko, kai izraelitai išėjo iš Egipto, buvo praėję apie šešias savaites. Jie buvo pavargę, alkani ir suirzę. Aaronas ir Mozė, eidami priekyje tikėjimu, girdėjo už nugaros tautos murmėjimą, dejones ir skundus, kaip jiems buvo geriau Egipte, bet šitie – Aaronas ir Mozė, – juos atplėšė nuo mėsos puodų ir išvedė į dykumą!

Taigi, tauta norėjo valgyti. Ir tai toks rimtas poreikis, kad negali jų už tai smerkti. Nesmerkė ir Dievas – Jis davė jiems maisto: vakare mėsos, o ryta duonos. Bet kaip išmintingai Dievas tai pateikė! Aš negaliu atsigėrėti. Izraelitai valgė, prieš tūkstančius metų, mėsą ir duoną, o aš esu pasotinta. Tebūna palaiminta Dievo tauta, kurią Jis išsirinko ir per kurią Dievo palaiminimai atiteko daugeliui tautų. Už jų vargus Dievas teatlygina šimteriopai

Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto. Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę“ (Iš 16; 6, 7).

Įdomiai čia Mozė prabilo. Juk Viešpats jam prieš tai kalbėjo (Iš 16; 4, 5), kad duos duonos, o Mozė kalba, kad Izraelio vaikai žinos (gal, tiksliau, pripažins) Jį Viešpačių ir matys Jo šlovę. Gali būti, kad Mozė suklydo, juk iš tiesų tai „vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės“ (Iš 16; 13, 14). Taigi, izraelitai, vis tiktai, vakare gavo mėsos, o ryta – duonos.

Bet Dievo žodyje klaidų nėra. Tenkindamas savo vaikų natūralius poreikius Dievas maitino, maitina ir dar maitins daugelį. Argi tai nevyksta šiandien?

Viešpats suteikia mums patirtis su Juo ir mes matome kaip Jis mus myli, rūpinasi, kalba, išklauso maldas. Visai kaip putpelės, žinojimas, suskrenda vakare apmąstant dieną ir vertinant apčiuopiamus ir žmogui suvokiamus palaiminimus. Iš to supranti, kad Dievas yra tavo Viešpats, kuris tave išvedė iš vergijos ir maitina tave, kad nepasilptum. Ir visai kitaip būna su duona iš dangaus, kurią Mozė įvardino, kaip Viešpaties šlovę (Iš 16; 7).

Izraelitai pamatę tuos baltus grūdelius, kurie buvo tarsi šerkšnas ant žemės, klausinėjo vienas kito: „Kas tai yra?“ (Iš 16; 15). Šitas klausimas jų kalba ir skamba kaip žodis „Mana“ („Man hu“). Tiek izraelitai rinkę baltus grūdelius tada, tiek mes šiandien gaunantys apreiškimo grūdelius, kurie yra aukščiau mūsų supratimo, klausiame: „Kas tai?“ Tačiau, ar tai pašlovina Dievą? Jeigu skyriuje prieš tai tauta, perėjusi jūrą, šlovino ir giedojo Dievui, tai čia, valgydami nežinomą maistą jie buvo ir godūs, ir nepaklusnūs. Net per sabatą, užuot Viešpačiui paskyrę dieną, jie išėjo rinktis tų grūdelių. O juk Mozė kalbėjo, kad iš ryto jie pamatys Viešpaties šlovę. Tačiau šiame skyriuje daugiau jau niekur nebeužsimenama apie Viešpaties šlovę.

Bet Mozė kalbėjo pranašiškai, matydamas daugelį metų į priekį. Ir tai iš tiesų buvo ankstyvas rytas: 

Mt 28, Mk 16, Lk 24, Jn 20 (paspausti/skaityti)

Palaimintas kiekvienas pamatęs Viešpaties šlovę.