Nauja giesmė

Mozės vedama tauta priėjo prie jūros ir sustojo. Priešas buvo už nugaros ir juos spaudė. Tūkstančiai žmonių matė priešą, matė savo apgailėtiną situaciją, nes dabar, pabėgus iš vergovės jiems jau grėsė nebe vergo dalia, bet mirtis. Savo vaizduotėse, tie tūkstančiai žmonių, jau, tikriausiai, susikūrė baisiausius savo žūties scenarijus. Bet nei vienas, iš to tūkstančio žmonių, nematė išeities – kelio, nes jo ir nebuvo.

O Dievas atvėrė kelią ten kur jo nebuvo. Jūra pasitraukė į šalis ir tie tūkstančiai žmonių savo akimis tai matė ir savo kojomis ėjo jūros dugnu lyg sausuma.

Po šios kelionės jie giedojo Viešpačiui giesmę, kaip Jis šlovingai nugalėjo, kaip „žirgą ir raitelį įmetė į jūrą‘. Tai buvo nauja giesmė Viešpačiui, nes niekada anksčiau tauta nebuvo mačiusi tokios Dievo šlovės.

Ir man norisi sakyti Viešpačiui pačius gražiausius žodžius. Juk, atrodo, tai taip paprasta – visa kas gražiausia, visa kas geriausia išsakai ir atiduodi Jam. Ilgą laiką mąsčiau apie naują giesmę ir supratau, kad Jam nepatiktų mano tušti žodžiai nors ir patys gražiausi, nors ir visi žmonės ta giesme žavėtųsi, bet Viešpats nesiklausytų. Dievo tauta ne pati sukūrė tą naują giesmę, tai Dievas, kurio darbus ir šlovę jie matė, tai Viešpats, kuriam jie dėkojo ir kurį garbino ne už išgalvotus darbus ir ne tuščiais žodžiais. Ir aš tikiu, kad jų širdys plyšo nuo žodžiais neišsakomos Dievo šlovės ir protu nebesuvokiamo Jo artumo ir džiaugsmo.

Todėl, manau, kad Dievo Dvasia kuria ir mūsų širdyse naują giesmę, po truputį, palengva, kaip mes galime suvokti ir priimti. Ir kaip juokingai atrodo šiandien mano troškimas atsineštas iš pasaulio. Juk pradžioje galvojau ir bandžiau šlovinti Viešpatį Dievą savo kūryba ir maniau, kad tai bus taip svarbu ir reikšminga. Bet Dievas paėmė poetinės šlovės trokštančią širdį ir uždarė lūpas, kad jos daugiau netuščiažodžiautų, bet kalbėtų tai kas vien tik iš Jo ateina.

Tegul Viešpats kuria naują giesmę, nes Jo žodis nėra tuščias.