Paskutinė diena

Besibaigiantys metai ir vėl, tradiciškai, pasiūlo atsigręžti ir pažvelgti ką nuveikei, ką atradai ar praradai per praėjusius. Ir pirma ką pastebėjau, tai, kad visiškai pasikeitė paskutinės metų dienos nuotaikos. Jei anksčiau būdavo ateina nuliūdimas dėl nepasiektų aukštumų, neįveiktų kliūčių, o praradimai, lyg juodas antspaudas pribloškia praeinančių metų dienoraštį, tai dabar viskas pasikeitė. Šiandien net nežinau ar ką nors praradau... Nebent save. Taip, save buvusią tikrai praradau ir prarandu kiekvieną dieną. Bet vis tiktai, tai ir yra nuostabiausias atradimas, kad iš nykstančio grūdo iš auga nauja gyvybė.

Paskutinė diena, taip pavadinau šitą įrašą norėdama bent simboliškai bandyti pažvelgti į paskutiniąją dieną. Tą dieną jau nebebus galimybės sugrįžti ir ką nors pakeisti. Nebebus galimybės susigrąžinti prarastą ar pakeisti kelią. Šiuo metu yra sunku tai suvokti, nes mes tikimės, kad sausio pirmoji mums dar yra skirta ir kuriame planus visiems metams į priekį, tikėdamiesi ir surasti, ir pasiekti, ir dar daug ką pataisyti. Tačiau net galimybę paskutiniąją dieną atsigręžti atgal turi tik tie, prie kurių mirtis prislenka lėtai.

Kai patekau į avariją, mano galvoje sukosi gausybė minčių ir planų ir prieš prarandant sąmonę net nespėjau suvokti pavojaus. Taigi, mirtis gali ištikti net nespėjus krūptelėti. Ir tai, aišku, gal net geresnis variantas, negu tas, kada turi galimybę apgailestauti dėl ne taip nugyvento gyvenimo.

Žmonės mėgsta sakyti: „Parašiau testamentą, galiu mirti ramus“. Bet, kaip žinia, testamentas gali ir nieko neduoti, jei paveldėtojas jo neperims. Galvoji, kaip tai gali būti, juk nepaslėpei testamento, o ir gavėjas gi nekvailas. Ir, žinoma, tu gavėją pavadintum tikru kvailiu, jei jis ignoruotų palikimą, o suėjus tam tikram terminui palikimas atitektų kažkam kitam.

Deja, daugybė žmonių į amžinybę ateis kaip vergai, nes neperims iki paskutinės dienos to kas jiems teisėtai priklauso pagal Testamentą. Ar vadinti tokius kvailiais? Ne, jų negalima vadinti kvailiais, nes dvasiniai dalykai ne proto kompetencija. Bet man gaila tų, kurie žino apie Naująjį Testamentą, žino apie jiems priklausančias karališkas privilegijas, bet kažkodėl jų nepriima.

Paskutinė diena – ji pavojingai arti. Gailėtis dėl prastų praėjusių metų tėra menkniekis, palyginus su prarastu gyvenimu amžinybėje. Tad toks ir būtų mano palinkėjimas: įteisink Testamentą ir priimk tau priklausantį gyvenimo palikimą.

Dievo malonė tebūna su jumis.