Plačiai išsižiok

Jėzus – dvasinė mana, kuri duoda amžinąjį gyvenimą.

Mana, arba kaip sako izraelitai: „Kas tai yra?“ Jie klausinėjo vieni kitus ir buvo nustebę matydami tuos baltus grūdelius ant žemės, atsiradusius netikėtai ir be žmogaus pastangų. Kai dailininkas piešia nustebusį žmogų, jis piešia jį plačiai išplėstomis akimis ir praverta burna. Aišku, žmonės po kaukėmis dabar viską paslėpė, bet vaikai, jie vis dar nuoširdžiai demonstruoja nustebimą. Tas maistas, atsirandantis dykumoje nežinia iš kur, turėjo juos rimtai nustebinti. Ir, bent jau pirmą rytą, tūkstantinės minios plačiai atmerkė akis iš pražiojo burnas. Gražus vaizdas turėjo būti. Bet ne dėl to noriu pabrėžti šitą momentą.

Kitas momentas, kai stovim prieš naujus dalykus su nuostata: „Aš žinau“, arba „Aš tikrai sugebėsiu tai paaiškinti“, tada kūno požymiai būna tokie: akys – gudriai primerktos, o lūpos kietai – suspaustos. Ir pamaitink tu tokį.

O ką apie tai sako Dievas?

„Plačiai išsižiok, kad pripildyčiau tavo burną“ (Ps 81; 10).

Manau, kad reikia klausyti Dievo ir vaikščioti Jo keliais, atvirai ir laisvai priimant naujus dalykus. Vakarykštė mana šiandien jau nebetinkama naudoti ir Jėzus pasiruošęs kiekvieną rytą ateiti pas tave ir atnaujinti tavyje malonę, duoti savo išminties. Jis pasiruošęs parodyti tau naujų dalykų iš to ką ruošia amžinąjam gyvenimui. Nebe tai ką apreiškė vakar, bet nauja, tai ko tu dar nežinai, tai apie ką tu net nepagalvojai.

„O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais!

Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką!

Kurie nekenčia Viešpaties, turėtų Jam lenktis, ir toks jų likimas būtų per amžius.

O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolų medumi maitinčiau” (Ps 81; 13-16).