Senojo Testamento pranašai kalbėjo:
„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).
„Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti?“ (Job 34: 29).
Tačiau, matyt, net jie, tie didieji Dievo vyrai, neturėjo to kas šiandien dovanai išlieta mums. Manau, kad tikrai yra skirtumas tarp to ką turėjo jie – Dievo patepti karaliai, tautos teisėjai, vedę ir teisę Dievo tautą, – ir to ką turime mes – neiškilūs ir niekam nežinomi, nieko nebeteisiantys, tik patys teisiami ir smerkiami, kartais net be priežasties, tyliai nuryjantys kartumą, lenkiame galvas prieš visų tautų Teisėją ir Karalių. Tikriausiai nei vienas iš Senojo Testamento vyrų nebūtų išdrįsęs su tokiu pasitikėjimu artintis prie Dievo, nes jie sako:
„Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa. Laukiu, Dieve, Tavo išgelbėjimo, Tavo įsakymus vykdau“ (Ps 119: 165, 166).
Jie dar laukė kažko didingesnio ir nuostabesnio už tai ką turėjo.
Tikriausiai nei vienas iš tų vyrų taip greitai nenubėgdavo prie Dievo šventyklos, kaip šiandien lekiu aš. Juk jie negalėjo artintis prie Dievo tuščiomis rankomis. Ir netgi nešdami Dievui aukas ir dovanas, tikriausiai, kartais pagalvodavo ar ne per menka dovana. O Izaijas kalbėjo apie tai kas turi įvykti ateityje:
„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).
Ir štai atėjo Jėzus Kristus ir prieš vėl išeidamas pasakė:
„Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jn 14: 27).
Būdamas tobulas Žmogus, savo žemiškame tarnavime visiškai pasitikėjęs Dievu ir įvykdęs visą Įstatymą, Jis nepasiliko sau užtarnautos ramybės su Dievu Tėvu, bet padovanojo tai mums. Kai pranašai apie tai kalbėjo, jų lūpomis turėjo medus varvėti. Turėti ramybę, kurios niekas negali sutrikdyti – tai nenusakoma, tai reikia turėti, kad suprasti apie ką dabar kalbu. Ir dar... reikia išbandymų, reikia krizės, kad pažinti savyje tas Dievo dovanas, kuriomis esame apdovanoti.
Mūsų Dievas – Ramybės Karalius, Uola į kurią visos audros sudūžta, o tas kuris slepiasi Jame turi ramybę.
Paulius, turėjęs Dievo išmintį, rašo:
„Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. (Rom 5: 1-5)
„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).
„Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti?“ (Job 34: 29).
Tačiau, matyt, net jie, tie didieji Dievo vyrai, neturėjo to kas šiandien dovanai išlieta mums. Manau, kad tikrai yra skirtumas tarp to ką turėjo jie – Dievo patepti karaliai, tautos teisėjai, vedę ir teisę Dievo tautą, – ir to ką turime mes – neiškilūs ir niekam nežinomi, nieko nebeteisiantys, tik patys teisiami ir smerkiami, kartais net be priežasties, tyliai nuryjantys kartumą, lenkiame galvas prieš visų tautų Teisėją ir Karalių. Tikriausiai nei vienas iš Senojo Testamento vyrų nebūtų išdrįsęs su tokiu pasitikėjimu artintis prie Dievo, nes jie sako:
„Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa. Laukiu, Dieve, Tavo išgelbėjimo, Tavo įsakymus vykdau“ (Ps 119: 165, 166).
Jie dar laukė kažko didingesnio ir nuostabesnio už tai ką turėjo.
Tikriausiai nei vienas iš tų vyrų taip greitai nenubėgdavo prie Dievo šventyklos, kaip šiandien lekiu aš. Juk jie negalėjo artintis prie Dievo tuščiomis rankomis. Ir netgi nešdami Dievui aukas ir dovanas, tikriausiai, kartais pagalvodavo ar ne per menka dovana. O Izaijas kalbėjo apie tai kas turi įvykti ateityje:
„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).
Ir štai atėjo Jėzus Kristus ir prieš vėl išeidamas pasakė:
„Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jn 14: 27).
Būdamas tobulas Žmogus, savo žemiškame tarnavime visiškai pasitikėjęs Dievu ir įvykdęs visą Įstatymą, Jis nepasiliko sau užtarnautos ramybės su Dievu Tėvu, bet padovanojo tai mums. Kai pranašai apie tai kalbėjo, jų lūpomis turėjo medus varvėti. Turėti ramybę, kurios niekas negali sutrikdyti – tai nenusakoma, tai reikia turėti, kad suprasti apie ką dabar kalbu. Ir dar... reikia išbandymų, reikia krizės, kad pažinti savyje tas Dievo dovanas, kuriomis esame apdovanoti.
Mūsų Dievas – Ramybės Karalius, Uola į kurią visos audros sudūžta, o tas kuris slepiasi Jame turi ramybę.
Paulius, turėjęs Dievo išmintį, rašo:
„Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. (Rom 5: 1-5)
1 komentarai (-ų):
Ramybė puiku
Rašyti komentarą