Vienišas Dievas

Kai Viešpats Dievas davė malonę – naują gyvenimą, kurį laiką godžiai gėriau tos malonės pasireiškimus. Permainos gyvenime pradėjo ateiti iš vidinio keitimosi, iš to naujojo gyvenimo, kurį davė ir įgyvendino Dievo žodis. Keitėsi požiūris, mąstymas, vidinės ramybės, kuri yra Jėzuje Kristuje ir kuria nuo to laiko kai Jį priėmiau į savo širdį turėjau ir savyje ir savo gyvenime, nebesutrikdydavo pasaulio problemos ir rūpesčiai. Tai buvo ir yra pats nuostabiausias ir maloniausias naujo gyvenimo ypatumas. Galėčiau kiekvieną dieną pasakoti ir pasakoti naujus dalykus kuriuos daro Jo malonė keičianti mane pačią ir net aplink esančius žmones. Už tai Jam dėkojau, šlovinau ir garbinau Jo nuostabų vardą. Dėkingumas kylantis gyvenant ir naudojantis jau šiandien tais amžinybės turtais, kuriuos tik po šio gyvenimo galėsime pilnai pažinti, šis dėkingumas buvo nuolatinis ir kasdienis. Ir atrodė, tiek man pačiai, tiek aplinkiniams (gal brandesni už mane matė kitaip), kad esu labai arti Dievo, labai su Juo bendraujanti. Tačiau mano Dievas – mano Gelbėtojas, Mylimasis ir Viešpats, buvo vienišas su manimi.

Buvau kaip mylimas ir lepinamas vaikas, kuris pažįsta savo tėvą lyg iš išorės: iš dovanų – kaip gerą tėvą, jei nebaudžia kai to nusipelnei – kaip gailestingą tėvą, jei nieko netrūksta su juo – kaip aprūpinantį, guodžiantį, mylintį. Tokį dangišką Tėvą ir aš pažinau. Dėkojau už dvasinius turtus, palaiminimus ir maniau, kad esu labai arti Jo.

Bet Dievas, man to labai nenorint, išvedė į dykumą. Per šitas kelias savaites, atrodė, kad visko netekau ką buvo Dievas davęs. Man, kaip vaikui, buvo liūdnoka ir labai trūko Jo rūpesčio ir paguodos. Nors ir netroškau žemiškų turtų, bet ieškojau dvasinių, bet tai nepriartino prie Dievo. Lygiai taip pat kaip vienas prašo pinigų ar darbo, ar sveikatos, aš prašinėjau dvasinių dovanų. Ir lygiai taip pat kaip jie, gavę pinigų, darbą ar sveikatą, dėkojo ir šlovino Dievą, taip ir aš dėkojau už tai ką Jis davė. Visai kaip vaikas gavęs dovaną ir padėkojęs, toliau užsiima ir džiaugiasi tuo ką gavo, o tėvas tik stovi šalia ir džiaugiasi dėl vaiko džiaugsmo. O pamatykime tą patį vaiką kai jis užsigauna. Tada jo rankytės tvirtai apkabina tėvo kaklą ir tėvas būna vienintelis asmuo pasaulyje, kurio jis trokšta. Taip aš pasielgiau su Dievu, kuris yra man Tėvas ir mylėdamas mane labai lepina.

Kelių savaičių kelionė dykumos ir tamsybės pilnais slėniais buvo sunki, bet dabar tai tapo didžiule malone įtekėjusia į mano gyvenimą ir davusia išgirsti Dievo širdies dejonę, ilgesį ir skundą dėl manęs.

Štai kodėl Jėzus pasakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt 8; 20).

Ar tikrai, kartais, nelieka Dievas vienišas mūsų naujame, švariame gyvenime?