Paskutinė diena

Besibaigiantys metai ir vėl, tradiciškai, pasiūlo atsigręžti ir pažvelgti ką nuveikei, ką atradai ar praradai per praėjusius. Ir pirma ką pastebėjau, tai, kad visiškai pasikeitė paskutinės metų dienos nuotaikos. Jei anksčiau būdavo ateina nuliūdimas dėl nepasiektų aukštumų, neįveiktų kliūčių, o praradimai, lyg juodas antspaudas pribloškia praeinančių metų dienoraštį, tai dabar viskas pasikeitė. Šiandien net nežinau ar ką nors praradau... Nebent save. Taip, save buvusią tikrai praradau ir prarandu kiekvieną dieną. Bet vis tiktai, tai ir yra nuostabiausias atradimas, kad iš nykstančio grūdo iš auga nauja gyvybė.

Paskutinė diena, taip pavadinau šitą įrašą norėdama bent simboliškai bandyti pažvelgti į paskutiniąją dieną. Tą dieną jau nebebus galimybės sugrįžti ir ką nors pakeisti. Nebebus galimybės susigrąžinti prarastą ar pakeisti kelią. Šiuo metu yra sunku tai suvokti, nes mes tikimės, kad sausio pirmoji mums dar yra skirta ir kuriame planus visiems metams į priekį, tikėdamiesi ir surasti, ir pasiekti, ir dar daug ką pataisyti. Tačiau net galimybę paskutiniąją dieną atsigręžti atgal turi tik tie, prie kurių mirtis prislenka lėtai.

Kai patekau į avariją, mano galvoje sukosi gausybė minčių ir planų ir prieš prarandant sąmonę net nespėjau suvokti pavojaus. Taigi, mirtis gali ištikti net nespėjus krūptelėti. Ir tai, aišku, gal net geresnis variantas, negu tas, kada turi galimybę apgailestauti dėl ne taip nugyvento gyvenimo.

Žmonės mėgsta sakyti: „Parašiau testamentą, galiu mirti ramus“. Bet, kaip žinia, testamentas gali ir nieko neduoti, jei paveldėtojas jo neperims. Galvoji, kaip tai gali būti, juk nepaslėpei testamento, o ir gavėjas gi nekvailas. Ir, žinoma, tu gavėją pavadintum tikru kvailiu, jei jis ignoruotų palikimą, o suėjus tam tikram terminui palikimas atitektų kažkam kitam.

Deja, daugybė žmonių į amžinybę ateis kaip vergai, nes neperims iki paskutinės dienos to kas jiems teisėtai priklauso pagal Testamentą. Ar vadinti tokius kvailiais? Ne, jų negalima vadinti kvailiais, nes dvasiniai dalykai ne proto kompetencija. Bet man gaila tų, kurie žino apie Naująjį Testamentą, žino apie jiems priklausančias karališkas privilegijas, bet kažkodėl jų nepriima.

Paskutinė diena – ji pavojingai arti. Gailėtis dėl prastų praėjusių metų tėra menkniekis, palyginus su prarastu gyvenimu amžinybėje. Tad toks ir būtų mano palinkėjimas: įteisink Testamentą ir priimk tau priklausantį gyvenimo palikimą.

Dievo malonė tebūna su jumis. 

Kalėdų žinia

Šiomis dienomis vykstantis sujudimas man labai primena anas dienas aprašytas Biblijoje.

„Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.

Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą (Lk 2; 1-3).

Įsivaizduojate koks tai buvo sujudimas. Žmonės grįžta į savo miestus, susitinka senus pažįstamus, gimines, dalinasi įspūdžiais, pasakoja apie savo gyvenimus, išgyvenimus, atradimus, praradimus.

Prisiminiau savo paskutines Kūčias kai už stalo dar sėdausi religingai ir prietaringai. Tai iš tiesų būdavo didelis sujudimas tiek namuose, tiek ir mano pačios viduje. Aš, tikriausiai, labiausiai laukdavau burtų dalies, kai tikėdavausi gauti teigiamus atsakymus į savo karštas svajones ar gerus pažadus ateičiai. Tačiau tos, paskutinės Kūčios, buvo truputį kitokios. Buvau jau šiek tiek skaičiusi Evangelijas ir man jau kažkiek pasakojo apie tikrąją Kristaus gimimo prasmę. Tada sujudo religingumo dvasia ir puoliai kalbėti poterius, kurių buvau išmokyta. Bet tai nieko nekeitė – man buvo liūdna, klaikiai liūdna. Jau neberūpėjo burtai, neberūpėjo ateities spėlionės, nedžiugino ir švara kvepiantys namai ir liūdesio nenuslopino net nuovargis.

Žinoma, tada aš nieko nesupratau. Bet šiandien, man brangių žmonių elgesyje su viltimi ieškau tų pačių ženklų. Tų pačių ženklų, kurie išduotų, kad žmogus neberado vietos savo prabangiame gyvenime ir apsinakvojo tvartelyje. Juk tokia tiesa, kad visas mūsų gyvenimas be Dievo tėra vertas tvartelio lygio. Suprasti tai ir yra ženklas, kad atėjo Tiesos Dvasia.

Klausydama bažnyčiose Kristaus gimimo istorijos, kur visada būdavo pabrėžiamas Marijos atsakymas Dievui, turėjau troškimą, kad ir man Dievas vieną dieną prabiltų. O sau visada primindavau, kad tik taip kaip Marija turiu atsakyti Dievui.

Šiandien, dar kartą, dėkoju Dievui, kad prieš trejus metus ir į mano gyvenimą Jis įmetė šventą sėklą. Ir aš galiu sakyti, kad ir mano tvartelyje gimė Jėzus, Dievo pateptasis. Tai buvo taip neryšku ir paprasta, kad tomis dienomis to net nepastebėjau. Kur kas ryškesni buvo vėliau Jo daromi ženklai ir stebuklai, dėl ko ir sekiojau paskui Jį. Bet svarbiausia, kad Dievas davė malonę ir siuntė į mano širdį Tiesos Dvasią, davė malonę priimti Jo siųstąjį Gelbėtoją – davė naują gyvenimą.

O šiandien Jo malonė ir rūpestis – duona iš dangaus, kas yra Jo žodis užrašytas Biblijoje. Ir man atrodo, kad Biblija parašyta specialiai man ir apie mane. Bet girdėjau, kad ir kiekvienas, atvėręs savo širdį Viešpačiui Jėzui, šioje knygų Knygoje pradeda skaityti apie savo naują gyvenimą ir šviesoje pamato savo buvusį. Ar tai reiškia, kad mes, žmonės, esame visi vienodi? Nemanau. Tai reiškia, kad šita knyga iš tiesų talpina gyvą Dievo žodį, tai įrodo jos nežemišką Autorių.

Dar daug daug galėčiau rašyti apie tai ką Dievas dėl manęs padarė, bet žinau, kad jums nusibostų skaityti. Tie, kurie pažįsta Gelbėtoją ir taip šlovina Dievą susijungdami su tuo kas pastoviai vyksta Dievo Karalystėje (Apr 4: 8-11). O tie, kurie Jo nepažįsta vis tiek nesupras šito dėkojimo džiaugsmo. Aš tik noriu priminti, kad Kalėdos, tarp daugybės prasmių ir reikšmių, vis dar talpina ir tą žinią, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3; 16). Jėzus Kristus tebėra tie vartai į gyvenimą, nes niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jo Sūnų.

Gelbėkitės iš šio sugedusio pasaulio ir būkit palaiminti Dievo išgelbėjimo žodžiu. 

Plačiai išsižiok

Jėzus – dvasinė mana, kuri duoda amžinąjį gyvenimą.

Mana, arba kaip sako izraelitai: „Kas tai yra?“ Jie klausinėjo vieni kitus ir buvo nustebę matydami tuos baltus grūdelius ant žemės, atsiradusius netikėtai ir be žmogaus pastangų. Kai dailininkas piešia nustebusį žmogų, jis piešia jį plačiai išplėstomis akimis ir praverta burna. Aišku, žmonės po kaukėmis dabar viską paslėpė, bet vaikai, jie vis dar nuoširdžiai demonstruoja nustebimą. Tas maistas, atsirandantis dykumoje nežinia iš kur, turėjo juos rimtai nustebinti. Ir, bent jau pirmą rytą, tūkstantinės minios plačiai atmerkė akis iš pražiojo burnas. Gražus vaizdas turėjo būti. Bet ne dėl to noriu pabrėžti šitą momentą.

Kitas momentas, kai stovim prieš naujus dalykus su nuostata: „Aš žinau“, arba „Aš tikrai sugebėsiu tai paaiškinti“, tada kūno požymiai būna tokie: akys – gudriai primerktos, o lūpos kietai – suspaustos. Ir pamaitink tu tokį.

O ką apie tai sako Dievas?

„Plačiai išsižiok, kad pripildyčiau tavo burną“ (Ps 81; 10).

Manau, kad reikia klausyti Dievo ir vaikščioti Jo keliais, atvirai ir laisvai priimant naujus dalykus. Vakarykštė mana šiandien jau nebetinkama naudoti ir Jėzus pasiruošęs kiekvieną rytą ateiti pas tave ir atnaujinti tavyje malonę, duoti savo išminties. Jis pasiruošęs parodyti tau naujų dalykų iš to ką ruošia amžinąjam gyvenimui. Nebe tai ką apreiškė vakar, bet nauja, tai ko tu dar nežinai, tai apie ką tu net nepagalvojai.

„O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais!

Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką!

Kurie nekenčia Viešpaties, turėtų Jam lenktis, ir toks jų likimas būtų per amžius.

O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolų medumi maitinčiau” (Ps 81; 13-16).

Kas tai yra?

Nuo to laiko, kai izraelitai išėjo iš Egipto, buvo praėję apie šešias savaites. Jie buvo pavargę, alkani ir suirzę. Aaronas ir Mozė, eidami priekyje tikėjimu, girdėjo už nugaros tautos murmėjimą, dejones ir skundus, kaip jiems buvo geriau Egipte, bet šitie – Aaronas ir Mozė, – juos atplėšė nuo mėsos puodų ir išvedė į dykumą!

Taigi, tauta norėjo valgyti. Ir tai toks rimtas poreikis, kad negali jų už tai smerkti. Nesmerkė ir Dievas – Jis davė jiems maisto: vakare mėsos, o ryta duonos. Bet kaip išmintingai Dievas tai pateikė! Aš negaliu atsigėrėti. Izraelitai valgė, prieš tūkstančius metų, mėsą ir duoną, o aš esu pasotinta. Tebūna palaiminta Dievo tauta, kurią Jis išsirinko ir per kurią Dievo palaiminimai atiteko daugeliui tautų. Už jų vargus Dievas teatlygina šimteriopai

Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto. Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę“ (Iš 16; 6, 7).

Įdomiai čia Mozė prabilo. Juk Viešpats jam prieš tai kalbėjo (Iš 16; 4, 5), kad duos duonos, o Mozė kalba, kad Izraelio vaikai žinos (gal, tiksliau, pripažins) Jį Viešpačių ir matys Jo šlovę. Gali būti, kad Mozė suklydo, juk iš tiesų tai „vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės“ (Iš 16; 13, 14). Taigi, izraelitai, vis tiktai, vakare gavo mėsos, o ryta – duonos.

Bet Dievo žodyje klaidų nėra. Tenkindamas savo vaikų natūralius poreikius Dievas maitino, maitina ir dar maitins daugelį. Argi tai nevyksta šiandien?

Viešpats suteikia mums patirtis su Juo ir mes matome kaip Jis mus myli, rūpinasi, kalba, išklauso maldas. Visai kaip putpelės, žinojimas, suskrenda vakare apmąstant dieną ir vertinant apčiuopiamus ir žmogui suvokiamus palaiminimus. Iš to supranti, kad Dievas yra tavo Viešpats, kuris tave išvedė iš vergijos ir maitina tave, kad nepasilptum. Ir visai kitaip būna su duona iš dangaus, kurią Mozė įvardino, kaip Viešpaties šlovę (Iš 16; 7).

Izraelitai pamatę tuos baltus grūdelius, kurie buvo tarsi šerkšnas ant žemės, klausinėjo vienas kito: „Kas tai yra?“ (Iš 16; 15). Šitas klausimas jų kalba ir skamba kaip žodis „Mana“ („Man hu“). Tiek izraelitai rinkę baltus grūdelius tada, tiek mes šiandien gaunantys apreiškimo grūdelius, kurie yra aukščiau mūsų supratimo, klausiame: „Kas tai?“ Tačiau, ar tai pašlovina Dievą? Jeigu skyriuje prieš tai tauta, perėjusi jūrą, šlovino ir giedojo Dievui, tai čia, valgydami nežinomą maistą jie buvo ir godūs, ir nepaklusnūs. Net per sabatą, užuot Viešpačiui paskyrę dieną, jie išėjo rinktis tų grūdelių. O juk Mozė kalbėjo, kad iš ryto jie pamatys Viešpaties šlovę. Tačiau šiame skyriuje daugiau jau niekur nebeužsimenama apie Viešpaties šlovę.

Bet Mozė kalbėjo pranašiškai, matydamas daugelį metų į priekį. Ir tai iš tiesų buvo ankstyvas rytas: 

Mt 28, Mk 16, Lk 24, Jn 20 (paspausti/skaityti)

Palaimintas kiekvienas pamatęs Viešpaties šlovę. 

Tobula ramybė

Senojo Testamento pranašai kalbėjo:

„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).


„Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti?“ (Job 34: 29).

Tačiau, matyt, net jie, tie didieji Dievo vyrai, neturėjo to kas šiandien dovanai išlieta mums. Manau, kad tikrai yra skirtumas tarp to ką turėjo jie – Dievo patepti karaliai, tautos teisėjai, vedę ir teisę Dievo tautą, – ir to ką turime mes – neiškilūs ir niekam nežinomi, nieko nebeteisiantys, tik patys teisiami ir smerkiami, kartais net be priežasties, tyliai nuryjantys kartumą, lenkiame galvas prieš visų tautų Teisėją ir Karalių. Tikriausiai nei vienas iš Senojo Testamento vyrų nebūtų išdrįsęs su tokiu pasitikėjimu artintis prie Dievo, nes jie sako:

„Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa. Laukiu, Dieve, Tavo išgelbėjimo, Tavo įsakymus vykdau“ (Ps 119: 165, 166).

Jie dar laukė kažko didingesnio ir nuostabesnio už tai ką turėjo.

Tikriausiai nei vienas iš tų vyrų taip greitai nenubėgdavo prie Dievo šventyklos, kaip šiandien lekiu aš. Juk jie negalėjo artintis prie Dievo tuščiomis rankomis. Ir netgi nešdami Dievui aukas ir dovanas, tikriausiai, kartais pagalvodavo ar ne per menka dovana. O Izaijas kalbėjo apie tai kas turi įvykti ateityje:

„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).

Ir štai atėjo Jėzus Kristus ir prieš vėl išeidamas pasakė:

„Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jn 14: 27).

Būdamas tobulas Žmogus, savo žemiškame tarnavime visiškai pasitikėjęs Dievu ir įvykdęs visą Įstatymą, Jis nepasiliko sau užtarnautos ramybės su Dievu Tėvu, bet padovanojo tai mums. Kai pranašai apie tai kalbėjo, jų lūpomis turėjo medus varvėti. Turėti ramybę, kurios niekas negali sutrikdyti – tai nenusakoma, tai reikia turėti, kad suprasti apie ką dabar kalbu. Ir dar... reikia išbandymų, reikia krizės, kad pažinti savyje tas Dievo dovanas, kuriomis esame apdovanoti.

Mūsų Dievas – Ramybės Karalius, Uola į kurią visos audros sudūžta, o tas kuris slepiasi Jame turi ramybę.

Paulius, turėjęs Dievo išmintį, rašo:

„Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. (Rom 5: 1-5)

Nauja giesmė

Mozės vedama tauta priėjo prie jūros ir sustojo. Priešas buvo už nugaros ir juos spaudė. Tūkstančiai žmonių matė priešą, matė savo apgailėtiną situaciją, nes dabar, pabėgus iš vergovės jiems jau grėsė nebe vergo dalia, bet mirtis. Savo vaizduotėse, tie tūkstančiai žmonių, jau, tikriausiai, susikūrė baisiausius savo žūties scenarijus. Bet nei vienas, iš to tūkstančio žmonių, nematė išeities – kelio, nes jo ir nebuvo.

O Dievas atvėrė kelią ten kur jo nebuvo. Jūra pasitraukė į šalis ir tie tūkstančiai žmonių savo akimis tai matė ir savo kojomis ėjo jūros dugnu lyg sausuma.

Po šios kelionės jie giedojo Viešpačiui giesmę, kaip Jis šlovingai nugalėjo, kaip „žirgą ir raitelį įmetė į jūrą‘. Tai buvo nauja giesmė Viešpačiui, nes niekada anksčiau tauta nebuvo mačiusi tokios Dievo šlovės.

Ir man norisi sakyti Viešpačiui pačius gražiausius žodžius. Juk, atrodo, tai taip paprasta – visa kas gražiausia, visa kas geriausia išsakai ir atiduodi Jam. Ilgą laiką mąsčiau apie naują giesmę ir supratau, kad Jam nepatiktų mano tušti žodžiai nors ir patys gražiausi, nors ir visi žmonės ta giesme žavėtųsi, bet Viešpats nesiklausytų. Dievo tauta ne pati sukūrė tą naują giesmę, tai Dievas, kurio darbus ir šlovę jie matė, tai Viešpats, kuriam jie dėkojo ir kurį garbino ne už išgalvotus darbus ir ne tuščiais žodžiais. Ir aš tikiu, kad jų širdys plyšo nuo žodžiais neišsakomos Dievo šlovės ir protu nebesuvokiamo Jo artumo ir džiaugsmo.

Todėl, manau, kad Dievo Dvasia kuria ir mūsų širdyse naują giesmę, po truputį, palengva, kaip mes galime suvokti ir priimti. Ir kaip juokingai atrodo šiandien mano troškimas atsineštas iš pasaulio. Juk pradžioje galvojau ir bandžiau šlovinti Viešpatį Dievą savo kūryba ir maniau, kad tai bus taip svarbu ir reikšminga. Bet Dievas paėmė poetinės šlovės trokštančią širdį ir uždarė lūpas, kad jos daugiau netuščiažodžiautų, bet kalbėtų tai kas vien tik iš Jo ateina.

Tegul Viešpats kuria naują giesmę, nes Jo žodis nėra tuščias. 

Vienišas Dievas

Kai Viešpats Dievas davė malonę – naują gyvenimą, kurį laiką godžiai gėriau tos malonės pasireiškimus. Permainos gyvenime pradėjo ateiti iš vidinio keitimosi, iš to naujojo gyvenimo, kurį davė ir įgyvendino Dievo žodis. Keitėsi požiūris, mąstymas, vidinės ramybės, kuri yra Jėzuje Kristuje ir kuria nuo to laiko kai Jį priėmiau į savo širdį turėjau ir savyje ir savo gyvenime, nebesutrikdydavo pasaulio problemos ir rūpesčiai. Tai buvo ir yra pats nuostabiausias ir maloniausias naujo gyvenimo ypatumas. Galėčiau kiekvieną dieną pasakoti ir pasakoti naujus dalykus kuriuos daro Jo malonė keičianti mane pačią ir net aplink esančius žmones. Už tai Jam dėkojau, šlovinau ir garbinau Jo nuostabų vardą. Dėkingumas kylantis gyvenant ir naudojantis jau šiandien tais amžinybės turtais, kuriuos tik po šio gyvenimo galėsime pilnai pažinti, šis dėkingumas buvo nuolatinis ir kasdienis. Ir atrodė, tiek man pačiai, tiek aplinkiniams (gal brandesni už mane matė kitaip), kad esu labai arti Dievo, labai su Juo bendraujanti. Tačiau mano Dievas – mano Gelbėtojas, Mylimasis ir Viešpats, buvo vienišas su manimi.

Buvau kaip mylimas ir lepinamas vaikas, kuris pažįsta savo tėvą lyg iš išorės: iš dovanų – kaip gerą tėvą, jei nebaudžia kai to nusipelnei – kaip gailestingą tėvą, jei nieko netrūksta su juo – kaip aprūpinantį, guodžiantį, mylintį. Tokį dangišką Tėvą ir aš pažinau. Dėkojau už dvasinius turtus, palaiminimus ir maniau, kad esu labai arti Jo.

Bet Dievas, man to labai nenorint, išvedė į dykumą. Per šitas kelias savaites, atrodė, kad visko netekau ką buvo Dievas davęs. Man, kaip vaikui, buvo liūdnoka ir labai trūko Jo rūpesčio ir paguodos. Nors ir netroškau žemiškų turtų, bet ieškojau dvasinių, bet tai nepriartino prie Dievo. Lygiai taip pat kaip vienas prašo pinigų ar darbo, ar sveikatos, aš prašinėjau dvasinių dovanų. Ir lygiai taip pat kaip jie, gavę pinigų, darbą ar sveikatą, dėkojo ir šlovino Dievą, taip ir aš dėkojau už tai ką Jis davė. Visai kaip vaikas gavęs dovaną ir padėkojęs, toliau užsiima ir džiaugiasi tuo ką gavo, o tėvas tik stovi šalia ir džiaugiasi dėl vaiko džiaugsmo. O pamatykime tą patį vaiką kai jis užsigauna. Tada jo rankytės tvirtai apkabina tėvo kaklą ir tėvas būna vienintelis asmuo pasaulyje, kurio jis trokšta. Taip aš pasielgiau su Dievu, kuris yra man Tėvas ir mylėdamas mane labai lepina.

Kelių savaičių kelionė dykumos ir tamsybės pilnais slėniais buvo sunki, bet dabar tai tapo didžiule malone įtekėjusia į mano gyvenimą ir davusia išgirsti Dievo širdies dejonę, ilgesį ir skundą dėl manęs.

Štai kodėl Jėzus pasakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt 8; 20).

Ar tikrai, kartais, nelieka Dievas vienišas mūsų naujame, švariame gyvenime?