Ateinantis Dievas

Suradau save vaikystėje, vėlų rudenį, vienišą mergaitę, kuri ir vėl pasilipusi ant suolelio žvelgė į tolį. Vienišą? Kažin. Ta mergaitė nebuvo vieniša – ji visada laukė Dievo.

Vakar du kartus išgirdau tą patį klausimą iš dviejų vaikų: ar vaikai, kurie dar nepažįsta Dievo, numirę eis pas Dievą?

Žinoma, kad eis pas Dievą, nes kelias pas Dievą atviras... vaikui.

“Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė” (Mt 19: 14)

Kaip keista, štai skaitau Bibliją, stengiuosi pagal Jo žodį įtikti Dievui, žvelgiu į priekį pagal Jo pažadus, o Jis... O Jis pasiunčia atgal, daugelį metų į praeitį. Ir vėl liepia užsilipti ant suolelio ir... Ir laukti Dievo.

Bet tai taip keista... nepatogu... iš šitiek metų vėl tapti ta maža, naivia mergaite. Juk tiek daug žinau, tiek daug suprantu, o čia... suolelis ir laukimas.

Dievo meilė iš tiesų kantri. Jis visą dieną neleido pamiršti šitų žodžių, kol galiausiai jie taip giliai įsmigo į širdį, kad jau pati panorau sužinoti, ką mano Viešpats paruošė tame vaikystės laike. Taigi, užsilipau ant suolelio, įsmeigiau akis į tolį ir pradėjau laukti.

Už lauko driekėsi miškas, o už miško – dangus. Kažkur šone, nelabai matomas, vingiavo žvyrkelis. Kodėl laukdama Dievo žiūrėjau tiesiai per lauką, o ne į kelią? Juk kelią stebėti būtų buvę daug patogiau. Ar tas vaikas žinojo, kad Dievui nereikia žmonių rankomis nutiesto kelio? Iš kur ji tai žinojo?

Paskui, kelias valandas, kračiau savo atmintį vieninteliu klausimu, kaip tuo metu įsivaizdavau Dievą? Atsakymo neradau. Mačiau save žaidžiančią su lėlėm, mačiau besikarstančią po medžius, mačiau besijuokiančią, mačiau verkiančią, bet Dievas nuo jos nesitraukė. Jis buvo toks, kokio jai tuo metu reikėjo: besidžiaugiantis, guodžiantis, raminantis, sudraudžiantis, o tais išskirtinais atvejais ant suolelio – ateinantis.

Tai štai kaip atrodo kelias, kuriuo vaikšto Dievas. Atvira širdis priimanti ateinantį Dievą tokį koks Jis yra, arba koks Jis nori apsireikšti. Be savo nuostatų, supratimų, reikalavimų, laukiant Jo tokio, kas kartą kitokio, kuris būna ir gyvena su tavimi. Tai štai kodėl Viešpats liepė priimti Jo karalystę kaip vaikas priima.

„Kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, – niekaip neįeis į ją” (Mk 10; 15)

Visada galvojau, kad mano vaikystė nebuvo graži. Maniau, kad tai kas vyko užkietino mano širdį ir padarė ją nejautrią, prisėjo skausmo, neapykantos. Bet šiandien pamačiau kitokią vaikystę. Ji buvo tokia nuostabi, kad dabar mintimis dar ne kartą grįšiu pasigėrėti. Ir ne tik. Grįšiu pasimokyti tikėjimo ir atvirumo Dievui.