Išeinant

Vėl prisiminiau vieną, labai seniai girdėtą, pamokslą. Neprisimenu apie ką kalbėjo pamokslininkas, bet prisimenu, atrodytų, savaime suprantamą dalyką, kad norint kažkur nueiti, pirmiausia reikia iš kažkur išeiti. Tik iš kai kurių vietų norisi greitai išeiti, o iš kitų – net labai nesinori. Kai ryte skaitau Dievo žodį ir atradimo džiaugsmas pildo širdį, tada taip nesinori visą tai palikti ir išeiti, kad nueičiau į darbą. O iš darbo, atvirkščiai – norisi išeiti, kad greičiau ateičiau į namus ir užsiimčiau pamėgta veikla.

Tačiau tikėjimo kelionė, nors ir turi tuos pačius principus – išeiti iš kažkur, kad ateitum į kažką, – vis tiktai užstringa tik dėl to, kad niekaip negaliu išeiti ir paleisti to ką turiu, ir kartais net bandau su visa manta persikraustyti į Dievo pažadėtą žemę.

Šį kartą Dievas buvo labai konkretus ir parodė iš kur mane išveda. Kaip tada verkiau, kaip liūdėjau, nes tai nebuvo Egiptas kur buvo vargas ir priespauda, tai buvo malonės ir džiaugsmo kraštas. Po kelių liūdesio savaičių, pagaliau pasakiau Dievui: „Tebūnie Tavo valia“, ir... Ir pradėjau krautis mantą. Norėjau pasiimti nors pačius brangiausius dalykus, bet Viešpats liepė palikti viską. Sunkiai mane įtikino :)

Ir štai, atėjo diena kai nusitaikiau į paskutinį dalyką ir buvau tikra, kad nors šitai tai tikrai leis pasiimti. Žinojau ką darysiu ir žinojau kaip viskas turi būti – buvau visiškai užtikrinta, kad viskas įvyks būtent taip kaip suplanavau, nes net negalėjo būti kitaip. Tai buvo taip paprasta kaip mesti kamuolį ir žinoti, kad jis vis tiek nukris ant žemės. Kaip nustebtumėte jei tas kamuolys pasiliktų ore ir nebenukristų. Kažkas panašaus nutiko ir man, tik „kamuolio“ man net neleido išmesti. Dabar suprantu, kad tuo pasinaudodama bandžiau pergudrauti Dievą.

Tikriausiai keista yra ir tai, kad nei kiek nebeliūdžiu. Tai Dievo jėga keičianti mane. Nesakysiu ko teko atsisakyti, tik pasakysiu, kad tai buvo tie dalykai ir pomėgiai be kurių net negalėjau įsivaizduoti savęs. Žinau, kad seni įpročiai dar ves pagundimo keliu, bet taip pat žinau, kad Dievas padės ir išlaikys.

Keista, juk kai sužinojau ką turėsiu palikti labai dėl to verkiau, o kai visą tai palikau, dabar turiu didžiulį džiaugsmą. Ir tai tik šešėlis to kas dar bus ateityje. „Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną“ (Iz 2; 11, 17), sako Izaijas. Tos dienos atspindžiai šiandien mus pripildo džiaugsmingo pasitikėjimo Juo, mūsų Viešpačiu, Jėzumi Kristumi, kuris vienintelis nušvinta tau tamsią ir audringą naktį ir nuramina vėjus. Ir nieko nėra šalia Jo, tik Jis vienas žino kas tavo širdyje ir kokias baimes mato tavo akys.

Nėra kito kelio tikinčiajam, kaip tik pasitikėjimo Dievu kelias. Būkite drąsūs pasitikėjime savo Viešpačiu, nes Dievas turi galią, kad išlaikytų kiekvieną, kuris Jo šaukiasi ir Juo pasitiki.

Malonės metų jums, visiems. Būkit palaiminti!