Kaip maži vaikai

“Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18: 3).

Skaitydama šią eilutę vėl sugrįžau į vaikystę ir prisiminiau kaip pirmą kartą pamelavau. Daugybės dalykų vykusių vaikystėje neprisimenu, o šitą prisimenu. Jei kas paklaustų kada nuodėmė išlindo iš mano širdies, tai nurodyčiau tiksliai metus ir tų metų rugsėjo pačią pradžią. Gerai prisimenu tą melą, nes tai buvo pirmas kartas, o jausmas buvo toks, lyg vemtum. Tik taip galiu apibūdinti tą bjaurastį, kuri išėjo iš vaiko burnos. Man tai nepatiko, žinojau, kad elgiuosi negerai, bet...  Nuodėmė įtikino.

Tai buvo pirmos dienos mokykloje, pirma klasė ir pirmas pažymys. Gavau ketvertą, o geriausias pažymys buvo penketas. Žinoma, kad troškau geriausio. Tačiau pažymio sumeluoti negalėjau, nes jis buvo įrašytas pažymių knygelėje. Bet vis tiek labai norėjosi būti geresnei. O kaip gali tapti geresniu jei tavo rezultatai juodu ant balto matomi? Žinoma, paprasčiausias būdas, – kitą padaryti blogesniu už tave. Ir tada atėjo mintis sumeluoti, kad kitas berniukas gavo trejetą. Juk nuo to niekam netapo blogiau, tik... Tas berniukas iš tiesų mokėsi tik trejetais ir tai visada vėliau man primindavo tą žeminantį melą. Kaltę jaučiau visus tuos metus, iki aštuntos klasės, kol mokėmės kartu. O pirmo melo skonį jaučiu iki šios dienos. Niekam kitam šis melas nepakenkė, tik man.

Viskas prasideda nuo pirmo žingsnio. Tuomet tai dar buvo šlykštu ir bjauru, kaip tikri vėmalai. O po to karto daugiau jau niekada taip nesijaučiau. Tai, ką dabar apie melą ir kitų žmonių žeminimą, rašo mokslo vyrai teologai, vaikui, meluojant ir žeminant kitą pirmą kartą, visą tai buvo žinoma. Įstatymas buvo širdy, bet nuodėmė įtikino. Nors žinojau, suvokiau, kad elgiuosi negerai, nors taip elgtis tą pirmą kartą buvo taip šlykštu, aš vis tiek tai padariau.

Kartais pagalvodavau, kad jeigu tada būčiau buvusi sugauta meluojant ir nubausta ir karto, būčiau šito kelio toliau netęsusi. Iš dalies taip, tai būtų pristabdę.

„Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Ekl 8: 11).

Tačiau žmogaus širdis ant tiek sugedusi, kad jis užuot NEdaręs blogo, ieško kaip tai užmaskuoti. Nuodėmė skatina tobulėti gudravime jas slepiant. Ach, tos slaptos nuodėmės, kuriu jau niekas niekados nesužinos. Juk šito mano pirmo melo jau niekas nebegalėtų atskleisti. Ir daug kitų. Tačiau Dievas...

Kodėl Jėzus nurodė į vaiką?

Manau Jis nori, kad prisiminčiau tą pirmą nuodėmės vaisiaus skonį ir juo šlykštėčiausi kaip tada. Kad suvokčiau kaip tai sutepa. O svarbiausia, kad suprasčiau, kad nors ir norėdama nesugebėjau išvengti ir nedaryti blogo.

Manau, Jėzus nori, kad būtume kaip vaikai, kurie suvokia savo silpnumą ir trokšta būti vedami už rankos.

Taip pat, kad būtume vaikai, kurie dar nėra išmokę nedorųjų meno ir kiekvieną dieną nori išmokti naujų dalykų iš savo dangiško Tėvo.

 Kaip maži vaikai...