Liūdna

Sniego avelės ėriukus veda,

Bandom bandom kupsteliais susispiečia...

Eina per žemę, žmonės, nemato,

Kad tik laikinumo pėdsakai lieka.

Ganantis vėjas išpučia taką...

Vieni nueina, kiti ateina.

Liūdesį laiko, atmintį saugo,

Bet Laikinumas ir tuos suėda.

Žemės kantrybė sugeria šaltį,

Akmenį kietą prie savęs spaudžia.

Kiek beieškojau, nieko pasaulį,

Nesuradau dėl ko verta gyventi.

Viską iššvaistęs, vergu parduotas,

Kūnui nuvargus poilsio ieškau.

Akmuo po galva, kojos neplautos,

Mintis kaip žaibo šviesa nušviečia.

Ach, jei ateitų ieškantis Tėvas,

Karštai pamilęs išpirką rastų.

Pulčiau į kojas prie Jo teisumo

Ir kaip gyventi Jo pasiklausčiau.