Malda

Ten, kur baigiasi užmiesčio gatvė, atsiveria laukas. Be ribų. Gali šokti. Gali dainuoti. Gali melstis. Gali melstis garsiai – šaukti iš visų jėgų Dievui, kiek tik leidžia balso stygos. Gali ir garsiai... Gali, žinoma, gali...

Niekada nebuvau balsinga. O malda... Malda – kalbėjimas Dievui, – tampa tik tylesnis. Kartais ji išsilieja taip tyliai, taip tyliai, kaip vanduo išliejamas pats paprasčiausias, nuoširdus „Atleisk“ ir... ašarotu veidu į pagalvę: „Myliu Tave, Viešpatie“. Ir nieko daugiau nebegali pasakyti, nes tai – paskutiniai žodžiai, kuriuos dar turėjai. Lyg vanduo, paskutinis vanduo, kurį turėjai, išlieji Jo akivaizdoje, sutikdamas mirti, bet Jam tai pasakyti.

Ir ateina atsakymas. Atsakymas dar tylesnis, kurio jau jokios ausys nebegali išgirsti. Ateina Dievo Dvasia ir išgeria tavo išlietą vandenį, sulaižo jį iki sausumos ir įeina į meilės išpažinimą. Susitapatina atsakymas – „Myliu tave“.

Tėvas liudija apie Sūnų, Sūnus liudija apie Tėvą ir tu esi tame liudijime.

Malda – kalbėjimas Dievui, pagaliau išsisemia ir Dievas pradeda kalbėti tau.

„Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose” (Jn 17: 26)