Mažiesiems ieškotojams

Kartais... Tarkime, kad tik kartais, pasijauti taip lyg tavęs niekas pasaulyje nebesupranta. Dairaisi aplinkui ir nepaaiškinamai jauti, kad su pasauliu kažkas ne taip. Bet paaiškinti negali. Vos pravėrus tau burną, pulkas išminčių tau paaiškins dėl ko esi pasimetęs. Ir, žinoma, vėl kaltas esi tik tu pats. Bet... Vėlgi, tu nepaaiškinamai jauti, kad logiški išvedžiojimai tiesos nepasakė. O keisčiausia yra tai, jog jauti, kaip kažkas, ko tu dar nepažįsti, tau pritaria ir drąsina ieškoti to kas yra tiesa.

Ir užtenka mažyčio pasiryžimo ieškoti, surasti ir suprasti, ir tas, nepažįstamas, kuris šalia tavęs, ima tave švelniai vesti ieškojimo keliu. Atsitiktinai surandi žodį „Dievas“, kuris nuskamba kitaip, ne kasdieniškai tuščiai, o yra pripildytas jėgos. Paslapčia imi domėtis ir skaityti jausdamas troškulį. Kaip elnė uodžia orą ieškodama vandens šaltinio, taip ir tu renkiesi kryptį be aiškių nuorodų. Tai, tikriausiai, yra pavojingiausias laikas ieškotojui, tačiau toks ieškotojas turi paties Visagalio Dievo apsaugą. Mažytis, pasimetęs, bet turintis galingiausią Globėją.

Kaip ta moteris, prisiartinusi prie Jėzaus iš užpakalio ir palietusi Jo drabužį. Dievas davė jai išgirsti apie Jėzų, nukreipė kelius ieškant ir davė stiprybės prasispraudžiant pro minią. Maža, ligota moterėlė prasispraudė pro besistumdančius vyrus. Ar pagalvojai kada, kad ji neturėjo jėgų iki Jėzaus prasisprausti, bet ji palietė Jį ir išgijo. Dievas parodė jai kryptį, leido eiti ir saugojo bei teikė jėgų šioje prasiveržimo kelionėje.

Dievo apsauga ant mažųjų ir vedimas einantiems. Būkit palaiminti mažieji ieškotojai ir padrąsinti, nes Dievas su jumis.