Paguoda

Kai pasijutau pavargusi netikėtai radau Biblijoje eilutę, kad ir Dovydas pavargo (2Sam 21; 15). Kitas pasakoja, kad jautęsis prislėgtas ir rado parašyta, kaip Dovydas išpažįsta Dievui, kad yra labai prislėgtas (Ps 116; 10). Mes suprantame savo situaciją, tik tas mūsų supratimas neparodo kelio. Bet žmogui leista bendrauti su Dievu. Viešpats leidžiasi į žmogaus tamsą ne tam, kad pasmerktų ar prikaišiotų jo neteisingus kelius, bet, kad vėl ir vėl parodytų kelią į šviesą.

Kad ir kokį kartėlį savo gyvenime jaustum, kad ir koks didelis nusivylimas būtų apėmęs, ar sunkumas, ar našta nepakeliama, net ir mažytis liūdesys, nuo kurio ir prasideda tamsa tavo sieloje, viskas yra Dievo numatyta. Kai skaitau Bibliją, kartais man atrodo, kad Dievas savo žodį užrašė galvodamas tik apie mane. Ach, kokia aš savanaudė! Bet, kad viskas joje taip tiksliai apie mane surašyta, kad, tiesiog, negaliu kitaip galvoti. Jis, Dievas, pažįsta mane ir pažinodamas žinojo kiekvieną mano žingsnį. Jis, mano Tėvas, sukrovė savo paguodos turtus mano gyvenimui. Jau daugybę kartų kritau į liūdesį ir nusivylimą, lyg jūra bekraštė bandė paskandinti, bet Jo žodis, lyg tinklu užgriebia ir iškelia į paviršių.

Dievo gerumas taip gausiai išlietas, kad ribotas žmogus to niekada nesutalpins savo supratime. Belieka tik priimti ir leisti, kad Jo malonės žodis neštų, lyg ant sparnų į tą gerą, kurį Viešpats dėl tavęs paruošė.

Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta: “Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs”.

O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį (Rom 15: 3, 4).