Dievo pažadas kiekvienam, kuris tiki

Kaip seniai baigėsi numatytas laikas kai turėjai pakeisti savo gyvenimą. O gal, vis tiktai, turėjai keisti save? Kiek naujamečių pažadų neįvykdei, kiek pirmadieninių nusiteikimų būti kitokiu praėjo be rezultatų.

Maskuotės – kaukės pagal laikmetį, pagal aplinkybes ir poreikius. Tapimas tokiu, kokiu „turi būti“ – su vienais mandagus, su kitais grubus, dėmesingas, abejingas ar, tiesiog, tolerantiškas. O kas tame TIKRA?

Ir vieną dieną sutinki save tikrą – liūdną ir niekam nereikalingą, ir pats melavęs, ir kitų apgautas. Išnyksta kelias, nelieka jokio pagrindo, pakimbi virš bedugnės laisvai tabaluodamas kojomis ir... Beviltiškumas apima...

Ačiū, Dievui, šitokios savęs pažinimas liko už nugaros, už trejų metų sienos. Bet šią dieną, manau, kiekvienais metais prisiminsiu, nes tai buvo Viešpaties malonės diena, kai Jis leido kristi, kad visa kas netikra būtų sugriauta. Dievo malonės diena, nes Jis atsiuntė savo Sūnaus Dvasią, įdėjo naują širdį ir palaimino eiti nauju keliu. Naujas rytas prasidėjo praplėšiant nuo vakar užverktas akis nuostabiam naujam gyvenimui. Naujam gyvenimui su Juo, savo Gelbėtoju ir Viešpačiu, Jėzumi Kristumi.

Dar daug kartų, po to, vėl bandžiau pati statyti savo gyvenimą ir vėl viskas sugriūdavo. Bet taip ir turi būti. Lai griūna kas nėra tikra, lai būna išrauta ko nesodino dangiškas Tėvas. Tai gali nuliūdinti, bet reikia suprasti, kad tai kas nėra tikra, anksčiau ar vėliau, vis tiek sugrius. Ir griūna. Kiekvienas žmogus tai patiria beveik kiekvieną dieną. Juk kiekvienas esame stovėję ant didesnių ar mažesnių griuvėsių su klausimu: „Kodėl taip įvyko?“ Nereikia kaltinti kitų. Nei artimieji, nei draugai, nei bendradarbiai, nei valdžia, nei laikmetis dėl to nekalti. Žmonės galvoja, kad jie viską teisingai padarė, todėl ieško kalčių kituose. Tačiau kalti tik mes patys. Būdami maži ir silpni nesusitvarkome su savo gyvenimu, o aklumas – nusisukimas nuo Dievo, – veda į pražūtį.

Iki pažindama Tiesą galvojau, kad neįmanoma žmogui, kad būtų pakeistas visas jo gyvenimas. Kai pradėjau matyti savo klaidas ir kaltes, maniau, kad Dievas turės lopyti ir taisyti mano gyvenimą. Tada sakiau, kad visiškai naujo negali būti. Bet su kokiu džiaugsmu vėliau pripažinau, kad klydau. Nes Dievas niekada netaiso to ką žmogus sugadina, Jis kuria naują ir geresnį. Tereikia leisti Jam tai daryti:

Viešpatie Jėzau, žinau, kad mirei už mane, Dieve, už mano kaltes Jėzus buvo nukryžiuotas, aš tik mažas purvinas žmogus, imk mano gyvenimą, ir duok man nauja gyvenimą. Ačiū Dieve, kad išgirdai mane, ir suteikei nauja gyvenimą. Amen.

Tik tikėk ir naują gyvenimą gausi kaip naują rūbą, kuriame bus „teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14: 17).

Toks Dievo pažadas kiekvienam kuris tiki ir šaukiasi Gelbėtojo. Dievas nėra nei mistiška būtybė, nei toli esantis. Jis šaukia žmogų ir nurodo kelią. Tik tikėk.