Vakar šitie
žodžiai įkrito į širdį ir net nežinau ar kas nors juos ištarė pokalbio metu, ar
per maldą, ar dar kokiu būdu. Įkrito ir pareikalavo atidesnio žvilgsnio, o ne
greito atsakymo. Atsiverčiau palyginimą, perskaičiau ir labai nusiminiau.
“Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su
šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs
su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.
Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus,
stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną,
ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.
Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis
taip pat padarė.
Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus
stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Jie
atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į
vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’ (Mt 20: 1-7).
Perskaičiau ir
labai nusiminiau. Nusiminiau ne dėl to, kad nesidarbavau visai. Ne. Kažkiek jau
darbavausi, kažką jau dariau. Kaip ir visi – truputį ten, truputį šen, bendram
labui ir dėl Dievo. Kai pažįsti savo Viešpatį net neįmanoma nesistengti dėl Jo
ir nesidarbuoti. Atrodo, padarytum bet ką, kad tik dėl Jo, kad tik pagal Jo
žodį, kad tik Jam patiktų. Ir Petras iš didelės meilės taip entuziastingai
sušuko: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į
mirtį!” (Lk 22: 33)
Juk neįmanoma
dėl Jo nesistengti ir nesidarbuoti. Ir Viešpats priima tuos darbus ir leidžia
tau parodyti ką tu gali dėl Jo daryti. Tuo tarpu Jis tobulina tavo pastabumą, įgūdžius
ir, svarbiausia, tobulina tavo bendravimą su Tėvu. Bet atėjus laikui, Jis grąžina
prie pradžios, leisdamas iš naujo išgirsti Jo pašaukimą, lyg sakydamas: „Vaike,
įsiklausyk į kiekvieną žodį“.
Šį kartą supratau,
kad tas vynuogynas yra Jo – ne mano, ne man duotas, bet tebesantis Jo.
Ir tada
nebelieka to buvusio entuziazmo, kuris šaukė: „Aš galiu“, nebelieka
įsiskaudinimo, kai neįvertina tavo pastangų kiti, nebelieka savos, ypatingai
išskirtinės vertės. Bet, užtai, ateina romus susiklausymas su vynuogyno
šeimininku, kuris pasakė: „Mano vynuogynas“. Tada pamatai savo brolius ir
seseris, kurie dar tebesidarbuoja entuziastingai iš savo supratimo ir, kaip
keista, tau neberūpi jų barti, neberūpi taisyti neteisingo tarnavimo Dievui. Keista,
labai keista ir žmogiškai nesuvokiama, matyti šitą krikščionišką chaosą
Viešpaties vynuogyne ir visą tai apsuptą meile (štai kodėl Paulius pirmą meilės
savybę įvardino kantrybę!) ir su didžiu romumu visą suvaldomą dieviška
išmintimi.
Manau, kad
Viešpaties Dvasiai pakėlė truputį aukščiau nei galėjau žmogiškai suvokti ir
leido pamatyti daugiau nei mato žmogaus supratimas. Todėl dabar tegaliu
ištarti: „Viešpatie, padėk man, nes aš negaliu matyti taip kaip matai Tu ir
nesugebu suprasti tų įstabių dalykų, kuriuos Tu, mano Viešpatie Jėzau, darai“.
Būkit palaiminti,
uolieji darbininkai, Viešpaties vynuogyne, juk Jis pažadėjo: „Kas bus teisinga,
aš jums užmokėsiu!“ (Mt 20: 4)
1 komentarai (-ų):
Būkit palaiminti, uolieji darbininkai, Viešpaties vynuogyne, juk Jis pažadėjo: „Kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“ (Mt 20: 4)
Taip,Viespats pazadejo uzmoketi.Bet Jis uzmokes tik tuo atveju-jei viskas bus teisinga.Viespats renka darbuotojus savo vynuogynui,bet buti pakviestu darbuotis jokiu budu dar nereiskia,kad gali darbuotis teisingai ir kad tu gausi uzmokesti is Viespaties.Viespats visada kalba ismintingai,tereikia tik gerai isiklausyti i Jo kalbejima,juk Jis pasake ir tai:„Kas bus teisinga..."
Istiesu,mums neturetu rupeti pats uzmokestis is Viespaties,bet turetu rupeti ar mes darbuodamiesi del Viespaties darbuojames kartu su Viespaciu.Jei kartu su Juo-tada atlygis garantuotas.
Taip pat,mums neturetu rupeti ir pats darbas.Daugeliui darbas tapo pirmoje vietoje negu pats Darbdavys,ir meile darbui isstume pirmaja meile Viespaciui.Bet tikras darbas visada kyla tik is pirmosios meiles Viespaciui,o ne atvirksciai...
Rašyti komentarą