Eik į mano vynuogyną padirbėti

Vakar šitie žodžiai įkrito į širdį ir net nežinau ar kas nors juos ištarė pokalbio metu, ar per maldą, ar dar kokiu būdu. Įkrito ir pareikalavo atidesnio žvilgsnio, o ne greito atsakymo. Atsiverčiau palyginimą, perskaičiau ir labai nusiminiau.

“Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.

Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.

Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’ (Mt 20: 1-7).

Perskaičiau ir labai nusiminiau. Nusiminiau ne dėl to, kad nesidarbavau visai. Ne. Kažkiek jau darbavausi, kažką jau dariau. Kaip ir visi – truputį ten, truputį šen, bendram labui ir dėl Dievo. Kai pažįsti savo Viešpatį net neįmanoma nesistengti dėl Jo ir nesidarbuoti. Atrodo, padarytum bet ką, kad tik dėl Jo, kad tik pagal Jo žodį, kad tik Jam patiktų. Ir Petras iš didelės meilės taip entuziastingai sušuko: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!” (Lk 22: 33)

Juk neįmanoma dėl Jo nesistengti ir nesidarbuoti. Ir Viešpats priima tuos darbus ir leidžia tau parodyti ką tu gali dėl Jo daryti. Tuo tarpu Jis tobulina tavo pastabumą, įgūdžius ir, svarbiausia, tobulina tavo bendravimą su Tėvu. Bet atėjus laikui, Jis grąžina prie pradžios, leisdamas iš naujo išgirsti Jo pašaukimą, lyg sakydamas: „Vaike, įsiklausyk į kiekvieną žodį“.

Šį kartą supratau, kad tas vynuogynas yra Jo – ne mano, ne man duotas, bet tebesantis Jo.

Ir tada nebelieka to buvusio entuziazmo, kuris šaukė: „Aš galiu“, nebelieka įsiskaudinimo, kai neįvertina tavo pastangų kiti, nebelieka savos, ypatingai išskirtinės vertės. Bet, užtai, ateina romus susiklausymas su vynuogyno šeimininku, kuris pasakė: „Mano vynuogynas“. Tada pamatai savo brolius ir seseris, kurie dar tebesidarbuoja entuziastingai iš savo supratimo ir, kaip keista, tau neberūpi jų barti, neberūpi taisyti neteisingo tarnavimo Dievui. Keista, labai keista ir žmogiškai nesuvokiama, matyti šitą krikščionišką chaosą Viešpaties vynuogyne ir visą tai apsuptą meile (štai kodėl Paulius pirmą meilės savybę įvardino kantrybę!) ir su didžiu romumu visą suvaldomą dieviška išmintimi.

Manau, kad Viešpaties Dvasiai pakėlė truputį aukščiau nei galėjau žmogiškai suvokti ir leido pamatyti daugiau nei mato žmogaus supratimas. Todėl dabar tegaliu ištarti: „Viešpatie, padėk man, nes aš negaliu matyti taip kaip matai Tu ir nesugebu suprasti tų įstabių dalykų, kuriuos Tu, mano Viešpatie Jėzau, darai“.

Būkit palaiminti, uolieji darbininkai, Viešpaties vynuogyne, juk Jis pažadėjo: „Kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“ (Mt 20: 4)