Kai Viešpats dovanoja nemigo naktį

Prislėgto vakaro simfonija užgrojo ir pabėgęs miegas nebepaliko vilties išsigelbėti sapnų karalystėje. Ankštas sienų aptvaras priminė nelaisvę, kurią kažkada pažinojau, o mintys, lyg besileidžiančios lubos vis slėgė... slėgė...

Ir taip jau dvi dienos – kurtinanti Dievo tyla, troškulys ir senkančios jėgos nebepakylančios maldai. Supratau, kad šį vakarą nebeužmigsiu.

Kodėl, Dieve, kodėl Tu patraukei nuo manęs savo buvimą?

Paskambino pažįstama ir atsargiai paklausė ar galėčiau su ja pasikalbėti. Ir ką man daryti, nors ir žinojau, kad pati šiuo metu esu tamsoj, bet esu pažadėjusi Dievui neuždaryti durų nei vienam pasibeldusiam. O mano vakaro viešnia iškarto pareiškė, kad nekalbėčiau apie Dievą, nes ji ateistė ir jai tereikia tik ramybės, kurią gauna kai pasikalba su manimi.

O Dieve, sušukau mintyse, ir kuo Tave taip užrūstinau, kad siunti man ateistę kai pati jėgų nebeturiu net Tavęs ieškoti. Aš pasiduodu. Pasiduodu be kovos.

Ir mes kalbėjomės. Tiksliau sakant, ji kalbėjo, o aš tik atsakiau į du užduotus klausimus.

Ji pasakojo apie savo bemieges naktis, apie bandymus susitvarkyti gyvenimą ir apie laimės paieškas be Dievo. Staiga ji paklausė, ar man netrūksta gyvenime aštrių pojūčių, kad į viską pažiūrėčiau šviežiai?

Keistas klausimas, bet dar keistesnis atsakymas atėjo. Fui, net pati nusipurčiau, prisiminusi, kaip anksčiau tie aštrūs pojūčiai padėdavo nuryti pašvinkusį gyvenimo kąsnį. Visai kaip pradėjusią gęsti mėsą pagardinus aštriais prieskoniais gali suvalgyti kaip gerą. Fui... Ačiū Dievui, kad nebereikia tų aštrių pojūčių.

Truputį patylėjusi ji tyliai pritarė, kad, deja, taip ir yra.

Tada pasuko kalbą šviesesne linkme – apie gerų pojūčių paieškas. Prisiminiau jog tai buvo ir mano gerai ištobulintas menas. Pirmiausiai tai buvo kūryba, toliau ėjo malonius įvykius primenanti muzika ir bendravimas tik su maloniais tau žmonėmis. Pasak jos aš esu tokių žmonių sąraše ir pasikalbėjus su manimi ją apsupa kažkas nepaaiškinamai švelnaus ir raminančio. Išdėstė kelis filosofų požiūrius apie tą „gerąją dvasią nuo žmogaus“, dar savo išmąstymą pridėjo ir vėl paklausė ką aš manau?

Prie jos pamąstymų dar pridėjau kelis, kurie mano anksčiau buvo atrasti. Ir tie jai labai patiko. Bet iš jų taip ir neradome, kuris iš tiesu būtų tikras ir paaiškintų ką ji taip jaučia ten sklandant ramaus ir šilto apie ją. Juk ir mano šitos paieškos praeitos, filosofijos šia tema perskaitytos, pamąstymai ir išmąstymai sudėlioti. Bet tikrasis paaiškinimas surastas tik Biblijoj. Net ateistas turi Dievo apsaugą, patiria Dievo Dvasios prisilietimą ir nustebęs klausia: „Kas tai buvo?“

Tai buvo mana, kurios savo laiku nepažino Izraelis, kurios ir tu nepažįsti. Bet Dievas toks geras, Jis apsupa apsauga net tą kuris skelbia, kad Dievo nėra ir nešiojasi neatsakytą klausimą: „Kas yra tas, kuris laiko mane apsupęs?“

Po šito pokalbio užmigau kaip kūdikis, žinodama, kad jei jau Dievas taip saugo ateistą, tai juo labiau mane Jis mato ir girdi. Ir ačiū Dievui, už naują gyvenimą ir ramybę iš Jo.