Lyg gėlės žiedas

Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo (Ps 139: 16).

Labai sujaudino Dievo tikslumas. Juk Jo didybė ir galia, prieš kurią stovi mažytis ir menkas žmogutis, leidžia Jam kalbėti didingom ir abstrakčiom frazėm. Netgi mes patys savo gyvenimą labiau linkę skaičiuoti metais grubiai juos apibendrindami. Taip mes daug ką praleidžiame pro akis ir daug kas lieka lyg nebuvę. Šių dienų psichologai to ir mokina. Tik ne Dievas. Dovydas sako:

Tu mano vargo dienas skaičiuoji, renki mano ašaras į odinę. Argi jų nėra Tavo knygoje? (Ps 56: 8)

Nors žmogaus būdas – tik sunkią dieną ieškoti Dievo, o atėjus gerai dienai nieko apie Jį neprisiminti, bet Dievas nei vienos žmogaus dienos nepalieka užmarštyje. Nors parašyta, kad „Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta“ (Ps 103: 15), tačiau Dievas žino šitas dienas. Ar kuris nors iš mūsų prisimena pernykštę gėlę, jos žiedo grožį ir kvapą. Taip, mes prisimename žiedų margumyną ir save tarp jų, bet neprisimename nei vienos jų išskirtinai išsaugoję atmintyje lapelių formą, gyslučių išsidėstymą, spalvos atsimainymą nuo pražydėjimo iki nuvytimo. Pagal palyginimą, kad žmogus tėra tik kaip lauko gėlė, Dievas lygiai taip pat turėtų pamiršti mus. Bet Jis nieko nepamiršta. Ir Jis tiria dabar mano širdį – šiuo metu kai rašau, – ir leidžia pažinti save kaip gėlę pražydusią Jo širdies slaptumoje ir išsaugotą amžiams. Nuo šito pažinimo trapumo rasoja šį rytą blakstienos ir malda pakyla, lyg gėlės kvapas. Nuoširdžiai tikiu, kad tai patinka mano Viešpačiui.

Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu – gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą (Ps 27: 4).

Geros dienos, brangieji ir nepamirškite, kad jūs nesate laukinės gėlės, jūs esate savo Viešpačiui Dievui brangiausi rinktiniai žiedai, nuo kurių Jis nenuleidžia savo žvilgsnio nei dieną jūsų darbuose kai neprisimenate Jo, nei naktį, kai saldus miegas, lyg sunki marška uždengia pavargusį protą. Viešpats žino kiekvieną mūsų dieną ir tikrai kentės su tavimi jei tu kentėsi, liūdės ir džiaugsis kartu, nors tu, toje akimirkoje net neprisiminsi Jo. Jis su tavim ir su manim.