Kai vieną dieną
pažvelgi į veidrodį ir matai purviną nosį, supranti, kad buvai parkritęs. Kai kitą
dieną matai tą patį vaizdą, supranti, kad laikas kažką keisti. O jau trečią
dieną, purvina nosis liudija, kad gal jau pats nieko ir nebepakeisi. Va iki ko
nusirita žmonės.
Bet šitam
purvinos nosies klausimui, pasirodo, yra dvi pozicijos. Vienaip pamokslauji kai
matai kitą krentantį ar parkritusį ir visai kitaip pažiūri į savo paties problemą.
O kodėl netinka tie patys patarimai? Matyt, todėl, kad atsiranda galimybė iš
arčiau susipažinti su purvynų autoriumi ir tapšnotoju (čia ne apie žmogų).
Gelbėtojų komandos
jau galima nebesiųsti – pakėlė mane Viešpats ir veidelį jau nuprausė. Pastatė ant
kojų... Bet aš klaupiuosi prieš Jėzų Kristų, savo Viešpatį, nes Jo meilė iš
naujo palietė širdį, atvėrė akis ir atnaujino protą.
Viešpatie, kaip
daug man dar reikia suprasti! Bežiūrėdama į Dievo darbus, ieškodama Jo Dvasios
veikimo, visai pamiršau Jo meilę, kuri išlieta širdyje. Matyt, taip pat kaip ir
daugelis, kuriuos raginau, skatinau žiūrėti į Dievo meilę, į Jo ištikimybę.
Tai ką dabar
pasakysiu? Ogi, pasakysiu tą, kad ant kelių, brangieji, saugiausia pozicija. Nes
kai nuolankiai klupi prieš Dievą, gali drąsiai stovėti pasaulyje. Ir ačiū
Dievui, kad Jis leidžia kristi stovintiems.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą