Vaikiška pasaka apie gėrį ir blogį

Klausydama vaikiškos pasakos, kurią, kaip sakė, sukūrė aštuonerių metų mergaitė, likau liūdnai nustebinta. Tos pasakos herojai – zylutė ir žvirbliukas, – išplūdo vienas kitą žodžiais tik šiek tiek švelnesniais nei suaugusieji ar vaikai mokyklose. Gera pabaiga buvo, bet...

Liūdna man pasidarė nuo to, kad šitas vaikas jau pažįsta skaudinimus ir įžeidinėjimus ir juos įterpia bei valdo savo kūryboje. Gėrio ir blogio pažinimas jau pirmoko rankose. Gal pasakysiu kaip senė, bet mūsų laikais, mes tokio dalyko nepažinome. Mes žinojome, kad mus pačius tai skaudina ir kitą įskaudinę patys jautėme tą patį skausmą. Prisimenu kaip kentėdavau kol to vaiko neatsiprašydavau, nepaguosdavau ir tą patį matydavau kituose. Mes nesuvokėme kas yra gera ir bloga ir to nebūtume galėję paaiškinti, bet širdelėse veikė Dievo įstatymas. Gėris nugalėdavo blogį, tiesiog, pačioje vaiko širdelėje, kai iškarto patirdavome skausmą, kurį sukeldavome kitam. Tas skausmas savojoje širdelėje skatino išrauti usnį iš kito vaiko širdelės ir prisėti ten gerumo gėlių. Kol to nepadarydavau skaudėdavo man pačiai. O kai atsiprašydavau ir guosdavau tą, kurį pati sužeidžiau, užliedavo gerumas ir meilė, ir tai gydė ne tik nuskriaustąjį, bet ir skriaudėją. Ir kuo didesnė skriauda, tuo didesnė meilė išsiliedavo. Čia kaip Paulius galėčiau paklausti savęs: „Ar dėl to darėme bloga, kad patirtume gera?“ Ne! Blogis buvo mumyse ir išsiverždavo, bet į savo rankas jo neėmėme – apie jį nekalbėjome, nes jautėme gėdą. Mes pažinome gėrį, jo troškome, o blogio nekentėme. Todėl, pasidavę gėrio troškimui naikinome blogį ir liūdėjome bei pergyvenome dėl to, kad iš mūsų pačių tas blogis išeidavo.

Dievo šviesa apšviečianti kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį, pradėjo blėsti kai panorėjau pati būti gera. Mačiau, kad daryti gera yra gerai ir panorau būti tokiu šaltiniu. Iki šito noro, Dievo šviesa vedė dauginti gėrį negalvojant apie save, o kai pati panorau tai paimti į savo rankas, pasitraukiau nuo tikrojo šaltinio manydama, kad pati esu tas gėrio šaltinis. Tačiau kas gi nutiko? O nutiko tai, kad norėdama būti gera, pradėjau slėpti savyje esantį blogį ir jis nebebuvo išraunamas. Taip širdis prižėlė usnių ir erškėčių, ir nebebuvo išgydomi nei mano sužeistieji, nei aš pati. Laikiau save gera tik dėl to, kad troškau gero. Ir, nors gero daryti nesugebėjau, stovėjau išdidi ir kietinau širdį prieš kaltę, kurią dar pradžioje jausdavau. Taip pati tapau kaip dievas pažindama gera ir bloga, ir ištvermingai laikiausi gėrio darymo teorijos. Juk supratau, kaip ir visi supranta, kad aplink mane gėrio vis mažėja, o blogio tik daugėja ir dėl to pergyvenau bei liūdėjau. Tačiau klaida buvo tame, kad galvojau, jog aš darau tik gera, o kiti yra pasidavę daryti bloga ir tuo mane išprovokuoja. Galėjau kalbėti apie blogį, jį smerkti viešai, bet savo širdį užtamsinau, kad to paties blogio nebematyčiau savyje. Nustojau teisti save ir kaltinau aplinkinius, ir Dievo šviesa neberodė man kelio.

Mūsų vaikiškose pasakose, anuo metu, dar nebuvo užrašomi skaudinantys ir pikti žodžiai. Taip pat ir suaugusieji dar saugodavo, kad kuo mažiau girdėtume ir matytume blogio. O vakar, besiklausant vaikiškos pasakos, kurią parašė vaikas, pasidarė labai liūdna ir klaiku ant šito pasaulio, nes, atrodo, kad Dievo malonė traukiasi nuo žmonių.