Pavasaris žemei

Kai žemė pavasario laukdama atveria savo pliką kūną, ji tokia ištežusi ir negraži atrodo. Balos, purvas ir šiukšlės, kurias slėpė baltas žiemos rūbas, turėtų išgąsdinti jaunikį. Daug poetų aprašinėja žemės ir pavasario vestuves geguže. Bet niekas neaprašo kaip prieš tai jaunikis pamato savo nuotakos purvą ir pliką skausmą, lyg sausuolius, kuriais jau nebetekės pavasario šiluma. Tačiau jaunikis neišsigąsta ir nepabėga, bet pripildo ją savo meilės šiluma. Taip Dievo sutverta ir tai yra gera.

Žmogus save stato galvodamas taip, kad dar tai manyje yra gera, dar šitas neblogai ir jei patobulinsiu visai gerai atrodysiu. Vieniems tai yra šeima, finansai, kitiems – jų charakteris ar talentai. Bet pasaulis jų vis tiek nemyli ir patyrę skriaudą užšaldo save neapykantoje, kas drasko juos iš vidaus.

Dievas žemei pastatė pavasarį. Ir tai yra kaip gyvybės, šilumos, jaukumo – meilės simbolis žmogui. Ir žmogus turi tokią pačią viltį, kad po visų vargų ir negandų ateis, lyg atšilimas. Tai įvyksta. Žmogus vėl pakyla, pražysta ir klesti besidžiaugdamas. Tačiau tai yra meilė iš Dievo, kuri savo kantrumu skriaudžia save, nes žmogus nenori jos matyti ir nedėkoja Dievui už tai. Koks purvinas ir menkas būna žmogus savo kritime ir Dievo meilė mato jį tokį, ir nesitraukia. Nesavanaudiška, pasiaukojanti meilė, kuri vėl ir vėl ištveria pažeminimus dėl šito purvino žemės grumstelio, kad jį pripildytų savo gyvybe.

Kokia purvina ir ištežusi dabar žemė, bet pavasaris nuo jos nepasitrauks.

Vilties, tikėjimo ir meilės noriu palinkėti kol Dievą pažįstame tik iš palyginimų.