Mažiausias

Kaip menkai, kartais, atrodo Dievo tautos likučiai išsklaidyti po visą pasaulį, tarp visų tautų ir žmonių. Tai vienur, tai kitur susirenka maži būreliai, meldžiasi kartu, dėkoja Dievui ir šlovina Jo vardą giesmėmis, kartais net be instrumentų ir neišlaikydami balsų. O ką jau bekalbėti apie asmeninį Dievo ieškojimą. Čia esi visiškai vienas.

“Aš įsakysiu išsklaidyti izraelitus tarp visų tautų, kad jie būtų išsijoti kaip rėčiu, tačiau ir mažiausias grūdas nenukris žemėn“ (Am 9: 9).

„Tačiau ir mažiausias grūdas nenukris žemėn“, šitie žodžiai mane labai paguodė ir sustiprino. Anksčiau, tiesiog, bijojau būti maža ir nereikšminga Dievo tautoje. Bet Dievas pažadėjo išsaugoti net mažiausią. Koks tai nuostabus pažadas!

Juk svarbiausia, kad būtum grūdas. Grūdas, kuris po išoriniu apvalkalų, po ta sausa luobele, turi gyvybę.

„Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6: 63).

Na tai kas, kad esi mažiausias ir pats nereikšmingiausias, juk Tas, kuris nuo tavęs akių nenuleidžia ir saugo, Jis yra pats didžiausias, pats galingiausias. Jis yra Viešpats, Jėzus Kristus. Ir šitas pats menkiausias balselis pasaulyje šaukia – Tu esi pats nuostabiausias, Viešpatie, Jėzau. 

Apsauga nuo Dievo

Prisiklausius beviltiškų giesmių paslepiančių Dievą, labai norisi iškelti Viešpaties darbus į paviršių ir atidengti sugniuždyto žmogaus akims tikrąjį Dievo veidą. Dievas stovi ir kovoja už tą, kuriam reikia Jo apsaugos.

Pabandžiau išversti, kad tai neliktų tik vaizdas ir graži melodija. Lai krinta žodis ir teikia viltį nuliūdusioms širdims.  

Kada priešas pakyla prieš tave

Su savo ginklais, kad sunaikintų

Atsimink, tu turi tvirtą skydą,

Gyvasis Dievas stos ginti tavęs.

Kada kaltintojo ranka su akmeniu pakyla,

Tu išgirsti Visagalio balsą:  

„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”

O tu eik ir daugiau nebenusidėk, akmenys daugiau nesužeis.

Nes kai priešas pakils su savo armija, kad išgąsdintų tave,

Šventoji Dvasia iškels pergalės vėliavą.

Kiekvienas ginklas nukaltas prieš tave pražus,

Kiekvienas liežuvis kaltinantis tave bus pasmerktas,

Visa armija stovės prieš Dievą pasiruošusi kovoti už tave.

Nes Dievas niekada neleis tau pralaimėti,

Jokie kaltinimų aštrūs kalavijai neturės galios prieš tave.

Nes nėra jokios priežasties ar pavojaus,

Ar žemėj ginklų nukaltų

Kurie atskirtų tave nuo Dievo.

Ir nors visi jie susijungtų, kaip liūtai ar milžinai,

Pasitikėk, nes Dievas yra už tave,

Pridengs nuo pykčio ir keiksmų – stovėsi tu, nes Dievas išlaikys.

Jis tavo skydas, tavo apsauga,

Jis tavo Dievas – tavo padėjėjas.

O! Tu ilsėsies tada, kai Dievas kovos už tave,

Nes Dievas neleidžia tau kristi – Jis pagrindas tavo yra. 

Tik akimirka

Šiandien dar kartą įsitikinau, kad mirtis ateina netikėtai. Ir ne tik netikėtai, ji ateina labai staiga. Kažkas nutinka ir gyvybė iš kūno pasitraukia. Kaip klaikiai turėjo pasijausti tie, kurie matė kaip energingas ir judrus vyras, įpusėjus darbo dienai pasilenkė pakelti bakelio ir surikęs krito negyvas. Jie liudija, kad tokios staigios mirties net neįsivaizdavo.

Tačiau čia dar ne pati baisiausia dalis. Kai gyvybė palieka laikiną kūną prasideda tai ko nemato žmogaus akys.

Klausiausi giedotojų giedamų katalikiškų giesmių ir savo, jau atsiradusiu, įpročiu lyginau jų tekstus su Biblija. Paskui supratau, kad taip tik susinervinsiu girdėdama, kad jei viena eilutė dar tinka su Biblija, tai kita visiškai pakeičia ir prieš ją buvusios prasme. Tada bandžiau tik klausytis ir sekti mintį. Anksčiau niekada neatkreipiau dėmesio ir nepastebėjau, kad tai yra giesmės vedančios žemyn. Tokios, tarytum pats pragaras būtų jas kūręs. Taip, jos apvilktos gražiu rūbu ir, atrodo, kalba apie Dievą, bet tik geriau įsiklausius ir pasekus mintį pamatysi, kad ten nėra jokios vilties. O tai jau visiška priešingybė Dievo žodžiui. Ir po viso to jie piešia ant savęs prakeikimo ženklą, grįžta namo, sėdasi valgyti ir atsigulę nuveja liūdną mintį apie mirtį.

O Paulius kalba visiškai priešingai:

„Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tai laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1: 21-23).

Kaip aiškiai šiandien pamačiau du kelius. Du keliai, kurie, kartais, atrodo eina net labai greta. Viename stovėjo minia ženklinanti save, lyg pagal komandą, o kitame... Jei anksčiau dar jausdavausi nejaukiai neprisiderindama prie minios ir ta sumenkusi dalelė dar bandė muistytis, bet tą akimirką, pamačius nevilties kelią, ryžtas visiškai nusisukti nuo jo tik augo. Ir šiame kelyje nesijutau vieniša. Širdies nebeuždarė baimė, kad būsiu kitokia, o rankos laisvos ir niekas nevertė paženklinti save.

Šiandien dar esame keleiviai. Bet bus akimirka, tik menka akimirka, kai užsimerks kūno akys ir atsivers kitas pasaulis ir būsim pasiekę tai į kur ėjome. Verta stabtelėti ir įsiklausyti kokius himnus giedame toje eisenoje, nes tai tiksliai atspindi eisenos vadovą. Gal maža krikščionių grupelė šiandien yra pašiepiama, bet geriau giedoti viltį, nei sakyti: „JEI ateisiu pas Tėvą“. Geriau jau šiandien būti Kristuje, nei sakyti, kad „JEI ateisiu pas Kristų, Ji priglaus prie krūtinės“. Geriau jau šiandien žinoti kur nueisi, nei palikti tai neatsakyta.

Tik akimirka... Tik mirksnis... Mes net neįsivaizduojame kaip greitai šitas kelias gali pasibaigti. Sekundė tik ir delsimas apsispręsti virs amžinybę lemiančiu sprendimu. Gelbėtojas Jėzus nepasiliko savo Tėvo namuose, bet atėjo gelbėti to kas buvo pražuvę ir šiandien Jis sako:

Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apr 3: 20).

Mūsų Gelbėtojas ir Viešpats, Jėzus Kristus pakilo į dangų mums pasakęs: „Kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas (Jn 12: 26).

Tad linkiu jums jau šiandien vakarieniauti su Jėzumi Kristumi. 

Be žodžių

Vertimas būtų toks: 

Kai liūdesys ir skausmas traukia tave žemyn,

Kai pavojaus nuojauta spaudžia tavo krūtinę, ir nebeturi ką daryti,

Kai tik sėdi ir verki ir nėra nei vieno, kuris gali tau padėti,

Krenti savo kelyje nebegalėdamas net šaukti.

Net ir be žodžių, Viešpats išgirs tavo dejonę,

Net ir be žodžių Jis tau atsakys.

Jis supranta kodėl tu verki

Ir žino viską prieš tau prabylant.

Jis žino tavo kančią ir skausmą,

Jis tiksliai žino kur tai yra,

Taigi, žinau, kad net be žodžių

Jis išgirs tave.

Kai sulenki kelius ir ašarom šaukiesi Dievo,

Ir nieko daugiau –  tavo balsas tik ašaros.

Kančios sūkury, nežinioj, nevilty,

Dievas girdi šią maldą, leisk Šventajai Dvasiai tau atsakyt:

Net ir be žodžių, Viešpats išgirs tavo dejonę,

Net ir be žodžių Jis tau atsakys.

Jis supranta kodėl tu verki

Ir žino viską prieš tau prabylant.

Jis žino tavo kančią ir skausmą,

Jis tiksliai žino kur tai yra,

Taigi, žinau, kad net be žodžių

Jis išgirs tave.

Dangiško Tėvo troškimas

Kiekvieną dieną jautiesi vis vienišesnis ir vienišesnis. Ne dėl to, kad trūktų bendravimo ar mylinčių žmonių, ne, nes viso to tik daugėja. Bet vis daugiau ir daugiau paragauji dieviškos pilnatvės, kurios jau niekas nebegali atstoti ar pakeisti.

Vis galvojau, kad tai man reikia Tėvo artumo, kad tai tik aš veržiuosi prie Jo. Kaip sūnus palaidūnas begyvendamas toli nuo tėvo pradeda trokšti namų duonos ir veržiasi sugrįžti. Bet dangiškasis Tėvas prie savo vaikų veržiasi ir jų trokšta dar labiau. Kai atsiveria šis Tėvo troškimas, kai kažkiek visą tai suvokiu atrodo, kad kalnai tuo momentu yra nulyginami, kad Jis pamatytų tave iš tolo ir visi pasaulio garsai nutildomi, kad Jis išgirstų tau vien pagalvojus apie Tėvą.

O kaip jautiesi kai tave pašaukia tėvas? Aš galiu tik spėlioti, nes šito nežinau – negirdėjau švelnaus su ilgesiu jo balso. Gal todėl taip jautriai sureagavau, kai maldoje dangiškas Tėvas pašaukė. Jau kuris laikas su ilgesiu veržiausi prie Jo, ieškojau Jo namų ir staiga išgirdau žodžius iš Jo. Tiesa sakant, toliau tos maldos ir nebegirdėjau, nes dėkojau dangiškam Tėvui už žodį ir laiminau savo žemišką tėvą. Supratau ir patyriau, kad neįmanoma mylėti dangiško Tėvo nemylint žemiško. Ach, kaip tai nepaaiškinama. O aš taip norėčiau suprantamai ir aiškiai išdėstyti, kad visi suprastu, žinotų ir šlovintų Dievą. Bet, žinau, kad be Dievo malonės tai bus tik gražūs žodžiai, kurie nieko nekeis ir negydys.

Tiesiog, pažvelkite, kaip Kristus buvo viena su Tėvu taip ir mes galime būti viena su Juo per Kristų. Juk tai yra Tėvo troškimas, Sūnaus atsidavimas ir Šventosios Dvasios vedimas. Tokia buvo Viešpaties malda už mus:

„Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei“ (Jn 17: 20, 21).

Ir tegul niekas jūsų nekaltina per dideliu Dievo ieškojimu ar troškimu. Šito net negali būti, nes dangiškas mūsų Tėvas visada labiau mūsų ieško ir trokšta.

Būkit palaiminti. 

Ledynmetis

 „Jam žodį pasiuntus, ledas sutirpsta; kai vėjus paleidžia, vandenys teka“ (Ps 147: 18).

Pavasaris ir upės jau atsikrato savo šaltųjų šarvų – plėšydamos ir nešdamos ledus, pasiruošusios net tiltus nuversti, kurie trukdo kelyje. Matydama upės veržlumą pradėjau galvoti, o kodėl žmonės vis labiau ir labiau sustingsta, ledo sluoksnis ant širdžių vis storėja ir storėja ir tik didelė nelaimė begali dar kiek suskaldyti tą ledą. Neperdedu, tikrai neperdedu – Lietuvoj prasidėjo ledynmetis.

Neseniai buvau renginyje, kur buvo pilna salė žmonių besidžiaugiančių pasirodymais ir laukiančių su jauduliu savo eilės. Visi buvo tokie mieli ir malonūs, šypsojosi vieni kitiems, linksėjo galvas pažįstamiems. Bet, staiga, šalia manęs nualpo moteris. Laikiau apglėbusi ją, kad nenuvirstų nuo kėdės, laukdama kol renginio organizatoriai atlaisvins praėjimą ir apžvelgiau salę – žmonių veidai buvo kaip akmeniniai, o tie kurie sėdėjo arčiau persikreipę pro mus toliau stebėjo renginį. Net arčiausiai sėdėjusieji buvo visai abejingi, lyg nieko daugiau, išskyrus renginį ir nevyktų. „Žmogui bloga!“ norėjau sušukti, bet atrodė, kad net per mikrofoną šito jie neišgirstų. Kokia vieniša pasijutau tą akimirką, kaip man pasidarė klaiku būti tarp tų žmonių, kad net negaliu to nusakyti. Žinojau, kad žmonės tampa nejautrūs, bet, kad tokie nejautrūs jau yra... Kažką, matyt, praleidau arba dar savo gražiose fantazijose gyvenu.

Šiandien, bežiūrėdama į ledonešį, vėl pradėjau svarstyti, ar gali žmonės atsikratyti savo širdies ledų. Staiga pamačiau sustojusią upę – upę, kuri nebeteka į jūrą. Ledas sugulė ir ramybė apėmė tiltus, kurie dar neseniai drebėjo nuo prievarta nešamų ledų sangrūdos.

„Kas nutiko, upe, kodėl nebesiverži link jūros?“

„O kas ją matė tą jūrą? Nubėgę vandenys į tolį negrįžta ir nieko nepapasakoja. Gal jos net nėra tos jūros, tai kur man tekėti?“

Tada pradėjau suprasti kas nutiko žmonėms ir upė vėl pradėjo tekėti, o ledas braškėti ir skeldėti.

Žmonės pasidavė abejonei dėl Dievo ir nebesiveržia į savo gyvenimo jūrą. Širdis, lyg upė sustojusi, nusprendė egzistuoti ir kaip nors pragyventi šį gyvenimą. Ledas ramiai guli ant sustingusios upės ir tai tik paviršius, kurį pamačiau plika akimi. O kas dedasi giliau? Skausmo smiltys kiekvieną dieną grimzta į dugną, raminamieji vaistai, kuriuos jau vartoja daugelis, sustabdo net gilumines sroves ir augina ramybės maurus. Jei kas sujudina tokį vandenį, jis tampa juodas ir pakilusi audra ištaško pyktį ir neapykantą, iki raminamieji arba alkoholis vėl atneša pasaulio ramybę į juodos upės gelmes.

Kas yra sustojusi upė?

Tai tik pelkė. 

Kas yra žmogus be Dievo..?

Kiek reikia ašarų?

Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.

Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: “Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji – nusidėjėlė!” O Jėzus tarė: “Simonai, turiu tau ką pasakyti”. Tas atsiliepė: “Sakyk, Mokytojau!”

“Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?”

Simonas atsakė: “Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota”. Jėzus tarė: “Teisingai nusprendei”. Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: “Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli”.

Jis tarė jai: “Tavo nuodėmės atleistos”.

Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: “Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!”

O Jis tarė moteriai: “Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami” (Lk 7: 36 – 50).

Skiriantis gera nuo blogo, pasitikintis savimi, savo namų aplinka ir savo geru elgesiu rodantis pavyzdį kitiems, geras fariziejus nebijo viešai pasikviesti Jėzaus ir demonstruoti aplinkiniams, kad bendrauja su vienų mylimu, o kitų nekenčiamu asmeniu. Visai kitaip elgiasi nusidėjėlis. Jis neturi ko demonstruoti prieš žmones, neturi ką pasiūlyti Jėzui tik, nebeištverdamas širdies skausmo slaptoje, krinta prie Viešpaties kojų viešam pasmerkimui.

Kai skaitai šitą istoriją, Jėzaus pamokslas pasako kokia turėtų būti tavo pozicija ir, vadindamas save krikščionimi (ne fariziejumi), pasikvieti Jėzų į savo namus kartu valgyti, o pats renkiesi nuolankaus nusidėjėlio vietą prie Jo kojų. Atsineši tepalo, aukoji savo plaukus ir akies kampučiu stebi ar visi jau pakankamai pamatė tavo nuolankumo ir atgailos. Ašaros, net ašaros rieda. Tik kiek jų reikia?

Bet viena dieną į tavo slaptą kambarėlį ateina Jėzus. Ir staiga pamatai, kad Jo kojos vis tiek purvinos. Gal nustembi, juk ir plaukai nušiuro, ir tepalą išeikvojai. Staiga nuo Viešpaties artumo pakerta kojas ir supranti, kad vandens atsinešti nebeužteks jėgų. Kol kratai atmintyje skaitytas Rašto vietas norėdamas prisiminti kaip dabar turėtum elgtis, kad tai būtų teisinga, kažkas nutinka širdyje. Nors daugybę kartų kalbėjai apie žmogaus širdį, apie meilę ir esi pasisvėręs ant meilės svarstyklių, bet dabar viso to nebepažįsti. Širdis pradeda skilinėti, prakiūra ir išteka visa kas joje buvo. Ašaros... Netgi šitų ašarų neatpažįsti. Jos gausiai rieda, bet prie Jėzaus kojų nepuoli. Nors gerai žinai šitą Rašto vietą, bet dabar Paulius net kelis kartus grėsmingai pakartoja: „Nes visi nusidėjo“. Ir stovi atstu nebedrįsdamas net prie Jėzaus kojų prisiliesti. Kažkas nutinka, kad staiga pradedi save suvokti kaip dulkę.  Tik dulkė, kuriai reikia Kūrėjo prisilietimo.

O Viešpaties artumo daugėja ir skaisti šviesa pradeda skverbtis į vidų. Pradžioje skausmingai, nes priešiniesi, o paskui atpažįsti Meilę ir pasiduodi.

Kažkas nutinka ir jau nebesikvieti Jėzaus į namus, nebeskaičiuoji ašarų svarstydamas, kiek jų reikia, kad nuplautum Jėzui kojas, bet eini į tuos namus į kuriuos eina tavo Viešpats.

Kažkas nutinka, kad nustoji pažinti save ir pradedi pažinti Viešpatį Jėzų. 

Būkit palaiminti Viešpaties aplankymu ir tebūna pašlovintas Jo vardas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti.

Primoji meilė

Laikas bėga ir mes kaip vaikai vis matuojamės, lyg prie durų staktos, kiek paaugome Kristuje. Pirmuosius džiaugsmus, tokius kaip žalingų įpročių pametimą, džiaugsmą ir ramybe, pakeičia kiti, didesni – pagalba kitiems, maldos, tarnavimai bažnyčioje, Evangelijos skelbimas.

O kur yra Kristus?

Kiekvienas atsakome, kad Jis su manimi, Jis mane keičia, Jis mane daro tikru žmogumi – tokiu žmogumi, kuris net man pačiam patinka. Taip, patinka, nes pradeda suvokti didžius Dievo darbus, pradeda mokyti ir, deja, net teisti kitus laikydamas save, nors ir tarnu, bet paties Dievo tarnu.

O kas beprisimena šlovingą Viešpatį, prie kurio kojų suklupo nusidėjėlis, kuris laikė save nevertu, kad Dievo Sūnus bent pažvelgtų į jį. Bet Kristus ištiesė savo ranką ir palietė jį, ir Dievo meilė pradėjo darbą nusidėjėlio širdyje.

Prisimenu, kaip tada nebuvo nieko daugiau tik Jis – Jis, kuris mane pamilo. Tą akimirką nežinojau doktrinų, nemokėjau melstis, nemokėjau dėkoti, nemačiau ir nesuvokiau kokį didį darbą atliko Dievas, tik mačiau Jėzų, kuris nenusisuko. Jo žvilgsnis uždegė širdį ir visa manyje buvo palenkta Jam. Kokia tai buvo Viešpaties šlovė, koks džiaugsmas danguje dėl vieno nusidėjėlio!

Galiu daug ką suprasti, daug tiesų žinoti, netgi mokyti kitus teisingai ir tarnauti su užsidegimu, bet širdyje tylus ir ramus balsas vis kužda: „Aš nepažįstu tavęs“. Buvo sunku įsivaizduoti, kad gali mane kas mylėti tokia meile: ne dėl gerų darbų, ne dėl gero elgesio, ne dėl dievotumo formos. Todėl tą pirmąjį susitikimą su Kristumi palaikiau suteiktu šansu pasikeisti. Ir aš keičiausi, stengiausi ir mano geri darbai pralenkė bloguosius. Susilaukdavau pagyrimo iš žmonių, bet... Įsivaizduojate, Kristus nė karto manęs nepagyrė. Tačiau ir aš neprisimenu kada būčiau laukusi Jo pritarimo.

Kai pagalvoju, tai net baisu, kokie kreivi tie širdies keliai – ką bedarytum, kaip besistengtum vis tiek į save pasuka...

...Čia ir norėčiau baigti apie save tokia liūdnai verksminga gaida, nes supratau vieną galingą dalyką – Viešpats visada visą tai mato ir žino. Ir mato, ir žino, ir vis tiek nepalieka. Jo keliai išlieka tiesūs, Jo meilė nesusilpnėja ir Jis netgi dar daugiau malonės išlieja, kad ir aš visą tai pamatyčiau.

„Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo“ (Ps 25: 8).

Įdomiai čia viskas gaunasi, užuot ieškojęs būdų kaip atsikratyti blogų dalykų ir kaip suvaldyti piktas mintis, tu imi visą tai ir nebesidangstydamas ateini prie Viešpaties kojų, kaip tas, kuriam reikia Jo pagalbos – kaip pirmą kartą kai pažinai Jo malonę ir meilę. Ir, jei besistengdamas savo gerais darbais ir doru elgesiu užsitarnauti savo vertę, dažnai krisdavai, buvai skaudinamas, tai dabar nuolanki pozicija prie Jo kojų tampa ramybės uostu, kur jokios bangos tavęs nebeblaško. Tu visada žinai, kad esi prie Viešpaties, žinai, kad tau reikalinga Jo malonė ir, svarbiausia, žinai ko ieškai.

Dievo malonė tebūna su ieškančiais Jo švento veido šviesos.  

Pavasaris žemei

Kai žemė pavasario laukdama atveria savo pliką kūną, ji tokia ištežusi ir negraži atrodo. Balos, purvas ir šiukšlės, kurias slėpė baltas žiemos rūbas, turėtų išgąsdinti jaunikį. Daug poetų aprašinėja žemės ir pavasario vestuves geguže. Bet niekas neaprašo kaip prieš tai jaunikis pamato savo nuotakos purvą ir pliką skausmą, lyg sausuolius, kuriais jau nebetekės pavasario šiluma. Tačiau jaunikis neišsigąsta ir nepabėga, bet pripildo ją savo meilės šiluma. Taip Dievo sutverta ir tai yra gera.

Žmogus save stato galvodamas taip, kad dar tai manyje yra gera, dar šitas neblogai ir jei patobulinsiu visai gerai atrodysiu. Vieniems tai yra šeima, finansai, kitiems – jų charakteris ar talentai. Bet pasaulis jų vis tiek nemyli ir patyrę skriaudą užšaldo save neapykantoje, kas drasko juos iš vidaus.

Dievas žemei pastatė pavasarį. Ir tai yra kaip gyvybės, šilumos, jaukumo – meilės simbolis žmogui. Ir žmogus turi tokią pačią viltį, kad po visų vargų ir negandų ateis, lyg atšilimas. Tai įvyksta. Žmogus vėl pakyla, pražysta ir klesti besidžiaugdamas. Tačiau tai yra meilė iš Dievo, kuri savo kantrumu skriaudžia save, nes žmogus nenori jos matyti ir nedėkoja Dievui už tai. Koks purvinas ir menkas būna žmogus savo kritime ir Dievo meilė mato jį tokį, ir nesitraukia. Nesavanaudiška, pasiaukojanti meilė, kuri vėl ir vėl ištveria pažeminimus dėl šito purvino žemės grumstelio, kad jį pripildytų savo gyvybe.

Kokia purvina ir ištežusi dabar žemė, bet pavasaris nuo jos nepasitrauks.

Vilties, tikėjimo ir meilės noriu palinkėti kol Dievą pažįstame tik iš palyginimų.