Praviras langas

Būti ar nebūti ekumeninėse pamaldose

2012-01-27T11:08:00.000+02:00

Šiai dienaiekumenizmas įgavo tokią plačią reikšmę, kad tapo kaip nauja religija. Sparčiai plečiasiį ilgį ir į plotį, kad nori tu to ar nenori, bet pradeda liesti kiekvieną. Ir jaujaučiu sklandantį ore klausimą: „O tu?“ Manau, kad pats laikas sau atsakyti įšį klausimą.

Beieškodama Biblijoje„ekumeninių pamaldų“, radau keletą įdomių pavyzdžių.

Štai kas nutiko žymiausiamDievo pranašui Elijui, kai jis nėjo prie bendrų stabų. Šitas pranašas, per savoištikimybę Dievui tiek priešų įsigijo, kad vieną dieną, išlindęs iš uolos priešViešpatį sakė: „Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės” (1 Kar 19: 14). Oho,šitoks pranašas, tokius didžiulius ženklus per jį Dievas tautai parodė, o dabarpabėgo ir pasislėpė drebėdamas nuo... Ekumenizmo.

Arba dar vienas labaigražus ekumenizmo atvejis buvo laive plaukiančiame į Taršišą. Kilus audrai visipadarė ekumenines pamaldas šaukdamiesi kiekvienas savo dievo (Jon 1: 5, 6). Bettikrojo Dievo tarnas Jona turėjo būti išmestas į jūrą, nes paaiškėjo, kad čiatik jis ir kaltas buvo.

Žiūriu, kadkažko tai tie Dievo tarnai niekur nepritampa. Ir ne tik, kad nepritampa, dardėl šitų pavienių savo žmonių Dievas visą audrą sukelia. Ar tik ne iš pavydo?

Taigi,spendžiant pagal praėjusių dienų įvykius užrašytus Biblijoje, ekumenininkamsbus tik saugiau jei tikrieji Viešpaties garbintojai prie jų neprisidės, o jeikartais prisidėtų tai išmeskite juos „už borto“ kaip Joną, lai dirba Dievodarbus ir nesikiša kur Viešpats jų nesiuntė.

Manau, kadDievas ir dar daugiau būdų turi paruošęs kaip atskirti savo žmones. O kadatskiria tai ir Dievas paliudija atsakydamas Elijui:

„Tačiau Aš pasilikau Izraelyje septynis tūkstančius,kurie nesulenkė kelių prieš Baalą ir nebučiavo jo” (1 Kar 19: 18).

Netgi didisDievo pranašas nežinojo apie septynis tūkstančius Dievo išrinktųjų. Bet taip iryra, ir tą patvirtina Paulius sakydamas, kad “Viešpatspažįsta savuosius” (2 Tim 2: 19).

Taigi, viskąapsvarsčiusi, nusprendžiau netrikdyti ramaus ekumeninių pamaldų laiko ir priejų neprisijungti. Be to ir stabams tolerantiška esu tik tol kol negirdžiu jųgarbinant ir nematau to sustingusio buko žvilgsnio. Jei tiki vienu Dievu, jeižinai, kad Jis nekenčia stabų, jei myli savo Viešpatį Jėzų Kristų visa širdimi,tai kaip gali leisti savo ausims girdėti kitų šventųjų garbinimą?

Kaip maži vaikai

2012-01-26T12:44:00.000+02:00

“Iš tiesų sakaujums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisiteį dangaus karalystę“ (Mt 18: 3).

Skaitydama šiąeilutę vėl sugrįžau į vaikystę ir prisiminiau kaip pirmą kartą pamelavau. Daugybėsdalykų vykusių vaikystėje neprisimenu, o šitą prisimenu. Jei kas paklaustų kadanuodėmė išlindo iš mano širdies, tai nurodyčiau tiksliai metus ir tų metų rugsėjopačią pradžią. Gerai prisimenu tą melą, nes tai buvo pirmas kartas, o jausmasbuvo toks, lyg vemtum. Tik taip galiu apibūdinti tą bjaurastį, kuri išėjo išvaiko burnos. Man tai nepatiko, žinojau, kad elgiuosi negerai, bet... Nuodėmė įtikino.

Tai buvo pirmosdienos mokykloje, pirma klasė ir pirmas pažymys. Gavau ketvertą, o geriausias pažymysbuvo penketas. Žinoma, kad troškau geriausio. Tačiau pažymio sumeluotinegalėjau, nes jis buvo įrašytas pažymių knygelėje. Bet vis tiek labai norėjosibūti geresnei. O kaip gali tapti geresniu jei tavo rezultatai juodu ant baltomatomi? Žinoma, paprasčiausias būdas, – kitą padaryti blogesniu už tave. Ir tadaatėjo mintis sumeluoti, kad kitas berniukas gavo trejetą. Juk nuo to niekamnetapo blogiau, tik... Tas berniukas iš tiesų mokėsi tik trejetais ir taivisada vėliau man primindavo tą žeminantį melą. Kaltę jaučiau visus tuos metus,iki aštuntos klasės, kol mokėmės kartu. O pirmo melo skonį jaučiu iki šiosdienos. Niekam kitam šis melas nepakenkė, tik man.

Viskas prasidedanuo pirmo žingsnio. Tuomet tai dar buvo šlykštu ir bjauru, kaip tikri vėmalai. Opo to karto daugiau jau niekada taip nesijaučiau. Tai, ką dabar apie melą irkitų žmonių žeminimą, rašo mokslo vyrai teologai, vaikui, meluojant ir žeminantkitą pirmą kartą, visą tai buvo žinoma. Įstatymas buvo širdy, bet nuodėmė įtikino.Nors žinojau, suvokiau, kad elgiuosi negerai, nors taip elgtis tą pirmą kartąbuvo taip šlykštu, aš vis tiek tai padariau.

Kartais pagalvodavau,kad jeigu tada būčiau buvusi sugauta meluojant ir nubausta ir karto, būčiaušito kelio toliau netęsusi. Iš dalies taip, tai būtų pristabdę.

„Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojauįvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Ekl 8: 11).

Tačiau žmogausširdis ant tiek sugedusi, kad jis užuot NEdaręs blogo, ieško kaip taiužmaskuoti. Nuodėmė skatina tobulėti gudravime jas slepiant. Ach, tos slaptosnuodėmės, kuriu jau niekas niekados nesužinos. Juk šito mano pirmo melo jauniekas nebegalėtų atskleisti. Ir daug kitų. Tačiau Dievas...

Kodėl Jėzusnurodė į vaiką?

Manau Jis nori,kad prisiminčiau tą pirmą nuodėmės vaisiaus skonį ir juo šlykštėčiausi kaiptada. Kad suvokčiau kaip tai sutepa. O svarbiausia, kad suprasčiau, kad nors irnorėdama nesugebėjau išvengti ir nedaryti blogo.

Manau, Jėzusnori, kad būtume kaip vaikai, kurie suvokia savo silpnumą ir trokšta būtivedami už rankos.

Taip pat, kadbūtume vaikai, kurie dar nėra išmokę nedorųjų meno ir kiekvieną dieną noriišmokti naujų dalykų iš savo dangiško Tėvo.

Kaip maži vaikai...

Liūdna

2012-01-25T08:53:00.000+02:00

Sniego avelėsėriukus veda,

Bandom bandomkupsteliais susispiečia...

Eina per žemę,žmonės, nemato,

Kad tiklaikinumo pėdsakai lieka.

Ganantis vėjasišpučia taką...

Vieni nueina,kiti ateina.

Liūdesį laiko,atmintį saugo,

Bet Laikinumasir tuos suėda.

Žemės kantrybėsugeria šaltį,

Akmenį kietąprie savęs spaudžia.

Kiek beieškojau,nieko pasaulį,

Nesuradau dėl koverta gyventi.

Viskąiššvaistęs, vergu parduotas,

Kūnui nuvarguspoilsio ieškau.

Akmuo po galva,kojos neplautos,

Mintis kaipžaibo šviesa nušviečia.

Ach, jei ateitųieškantis Tėvas,

Karštai pamilęsišpirką rastų.

Pulčiau į kojasprie Jo teisumo

Ir kaip gyventiJo pasiklausčiau.

Malda

2012-01-24T10:19:00.001+02:00

Ten, kurbaigiasi užmiesčio gatvė, atsiveria laukas. Be ribų. Gali šokti. Gali dainuoti.Gali melstis. Gali melstis garsiai – šaukti iš visų jėgų Dievui, kiek tikleidžia balso stygos. Gali ir garsiai... Gali, žinoma, gali...

Niekada nebuvaubalsinga. O malda... Malda – kalbėjimas Dievui, – tampa tik tylesnis. Kartais jiišsilieja taip tyliai, taip tyliai, kaip vanduo išliejamas pats paprasčiausias,nuoširdus „Atleisk“ ir... ašarotu veidu į pagalvę: „Myliu Tave, Viešpatie“. Ir niekodaugiau nebegali pasakyti, nes tai – paskutiniai žodžiai, kuriuos dar turėjai. Lygvanduo, paskutinis vanduo, kurį turėjai, išlieji Jo akivaizdoje, sutikdamasmirti, bet Jam tai pasakyti.

Ir ateinaatsakymas. Atsakymas dar tylesnis, kurio jau jokios ausys nebegali išgirsti. AteinaDievo Dvasia ir išgeria tavo išlietą vandenį, sulaižo jį iki sausumos ir įeinaį meilės išpažinimą. Susitapatina atsakymas – „Myliu tave“.

Tėvas liudijaapie Sūnų, Sūnus liudija apie Tėvą ir tu esi tame liudijime.

Malda –kalbėjimas Dievui, pagaliau išsisemia ir Dievas pradeda kalbėti tau.

„Aš paskelbiaujiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose irAš juose” (Jn 17: 26)

Ateinantis Dievas

2012-01-16T20:44:00.000+02:00

Suradau savevaikystėje, vėlų rudenį, vienišą mergaitę, kuri ir vėl pasilipusi ant suoleliožvelgė į tolį. Vienišą? Kažin. Ta mergaitė nebuvo vieniša – ji visada laukėDievo.

Vakar du kartusišgirdau tą patį klausimą iš dviejų vaikų: ar vaikai, kurie dar nepažįstaDievo, numirę eis pas Dievą?

Žinoma, kad eispas Dievą, nes kelias pas Dievą atviras... vaikui.

“Leiskite mažutėlius ir nedrauskitejiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė” (Mt 19: 14)

Kaip keista,štai skaitau Bibliją, stengiuosi pagal Jo žodį įtikti Dievui, žvelgiu į priekįpagal Jo pažadus, o Jis... O Jis pasiunčia atgal, daugelį metų į praeitį. Ir vėlliepia užsilipti ant suolelio ir... Ir laukti Dievo.

Bet tai taipkeista... nepatogu... iš šitiek metų vėl tapti ta maža, naivia mergaite. Juk tiekdaug žinau, tiek daug suprantu, o čia... suolelis ir laukimas.

Dievo meilė ištiesų kantri. Jis visą dieną neleido pamiršti šitų žodžių, kol galiausiai jietaip giliai įsmigo į širdį, kad jau pati panorau sužinoti, ką mano Viešpatsparuošė tame vaikystės laike. Taigi, užsilipau ant suolelio, įsmeigiau akis įtolį ir pradėjau laukti.

Už laukodriekėsi miškas, o už miško – dangus. Kažkur šone, nelabai matomas, vingiavo žvyrkelis.Kodėl laukdama Dievo žiūrėjau tiesiai per lauką, o ne į kelią? Juk keliąstebėti būtų buvę daug patogiau. Ar tas vaikas žinojo, kad Dievui nereikiažmonių rankomis nutiesto kelio? Iš kur ji tai žinojo?

Paskui, keliasvalandas, kračiau savo atmintį vieninteliu klausimu, kaip tuo metu įsivaizdavauDievą? Atsakymo neradau. Mačiau save žaidžiančią su lėlėm, mačiaubesikarstančią po medžius, mačiau besijuokiančią, mačiau verkiančią, bet Dievasnuo jos nesitraukė. Jis buvo toks, kokio jai tuo metu reikėjo:besidžiaugiantis, guodžiantis, raminantis, sudraudžiantis, o tais išskirtinaisatvejais ant suolelio – ateinantis.

Tai štai kaipatrodo kelias, kuriuo vaikšto Dievas. Atvira širdis priimanti ateinantį Dievątokį koks Jis yra, arba koks Jis nori apsireikšti. Be savo nuostatų, supratimų,reikalavimų, laukiant Jo tokio, kas kartą kitokio, kuris būna ir gyvena sutavimi. Tai štai kodėl Viešpats liepė priimti Jo karalystę kaip vaikas priima.

„Kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, –niekaip neįeis į ją” (Mk 10; 15)

Visada galvojau,kad mano vaikystė nebuvo graži. Maniau, kad tai kas vyko užkietino mano širdįir padarė ją nejautrią, prisėjo skausmo, neapykantos. Bet šiandien pamačiaukitokią vaikystę. Ji buvo tokia nuostabi, kad dabar mintimis dar ne kartągrįšiu pasigėrėti. Ir ne tik. Grįšiu pasimokyti tikėjimo ir atvirumo Dievui.

Paguoda

2012-01-12T10:11:00.000+02:00

Kai pasijutaupavargusi netikėtai radau Biblijoje eilutę, kad ir Dovydas pavargo (2Sam 21;15). Kitas pasakoja, kad jautęsis prislėgtas ir rado parašyta, kaip Dovydasišpažįsta Dievui, kad yra labai prislėgtas (Ps 116; 10). Mes suprantame savosituaciją, tik tas mūsų supratimas neparodo kelio. Bet žmogui leista bendrautisu Dievu. Viešpats leidžiasi į žmogaus tamsą ne tam, kad pasmerktų arprikaišiotų jo neteisingus kelius, bet, kad vėl ir vėl parodytų kelią į šviesą.

Kad ir kokįkartėlį savo gyvenime jaustum, kad ir koks didelis nusivylimas būtų apėmęs, arsunkumas, ar našta nepakeliama, net ir mažytis liūdesys, nuo kurio ir prasidedatamsa tavo sieloje, viskas yra Dievo numatyta. Kai skaitau Bibliją, kartais manatrodo, kad Dievas savo žodį užrašė galvodamas tik apie mane. Ach, kokia ašsavanaudė! Bet, kad viskas joje taip tiksliai apie mane surašyta, kad, tiesiog,negaliu kitaip galvoti. Jis, Dievas, pažįsta mane ir pažinodamas žinojokiekvieną mano žingsnį. Jis, mano Tėvas, sukrovė savo paguodos turtus manogyvenimui. Jau daugybę kartų kritau į liūdesį ir nusivylimą, lyg jūra bekraštėbandė paskandinti, bet Jo žodis, lyg tinklu užgriebia ir iškelia į paviršių.

Dievo gerumastaip gausiai išlietas, kad ribotas žmogus to niekada nesutalpins savosupratime. Belieka tik priimti ir leisti, kad Jo malonės žodis neštų, lyg antsparnų į tą gerą, kurį Viešpats dėl tavęs paruošė.

Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta:“Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs”.

O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokytiparašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį (Rom 15: 3, 4).

Mažiesiems ieškotojams

2012-01-09T17:59:00.000+02:00

Kartais...Tarkime, kad tik kartais, pasijauti taip lyg tavęs niekas pasaulyjenebesupranta. Dairaisi aplinkui ir nepaaiškinamai jauti, kad su pasauliu kažkasne taip. Bet paaiškinti negali. Vos pravėrus tau burną, pulkas išminčių taupaaiškins dėl ko esi pasimetęs. Ir, žinoma, vėl kaltas esi tik tu pats. Bet...Vėlgi, tu nepaaiškinamai jauti, kad logiški išvedžiojimai tiesos nepasakė. O keisčiausiayra tai, jog jauti, kaip kažkas, ko tu dar nepažįsti, tau pritaria ir drąsinaieškoti to kas yra tiesa.

Ir užtenkamažyčio pasiryžimo ieškoti, surasti ir suprasti, ir tas, nepažįstamas, kurisšalia tavęs, ima tave švelniai vesti ieškojimo keliu. Atsitiktinai surandi žodį„Dievas“, kuris nuskamba kitaip, ne kasdieniškai tuščiai, o yra pripildytasjėgos. Paslapčia imi domėtis ir skaityti jausdamas troškulį. Kaip elnė uodžia orąieškodama vandens šaltinio, taip ir tu renkiesi kryptį be aiškių nuorodų. Tai,tikriausiai, yra pavojingiausias laikas ieškotojui, tačiau toks ieškotojas turipaties Visagalio Dievo apsaugą. Mažytis, pasimetęs, bet turintis galingiausiąGlobėją.

Kaip ta moteris,prisiartinusi prie Jėzaus iš užpakalio ir palietusi Jo drabužį. Dievas davė jaiišgirsti apie Jėzų, nukreipė kelius ieškant ir davė stiprybės prasispraudžiantpro minią. Maža, ligota moterėlė prasispraudė pro besistumdančius vyrus. Ar pagalvojaikada, kad ji neturėjo jėgų iki Jėzaus prasisprausti, bet ji palietė Jį irišgijo. Dievas parodė jai kryptį, leido eiti ir saugojo bei teikė jėgų šiojeprasiveržimo kelionėje.

Dievo apsaugaant mažųjų ir vedimas einantiems. Būkit palaiminti mažieji ieškotojai irpadrąsinti, nes Dievas su jumis.

Išeinant

2012-01-07T09:14:00.000+02:00

Vėl prisiminiauvieną, labai seniai girdėtą, pamokslą. Neprisimenu apie ką kalbėjopamokslininkas, bet prisimenu, atrodytų, savaime suprantamą dalyką, kad norintkažkur nueiti, pirmiausia reikia iš kažkur išeiti. Tik iš kai kurių vietųnorisi greitai išeiti, o iš kitų – net labai nesinori. Kai ryte skaitau Dievožodį ir atradimo džiaugsmas pildo širdį, tada taip nesinori visą tai palikti irišeiti, kad nueičiau į darbą. O iš darbo, atvirkščiai – norisi išeiti, kadgreičiau ateičiau į namus ir užsiimčiau pamėgta veikla.

Tačiau tikėjimokelionė, nors ir turi tuos pačius principus – išeiti iš kažkur, kad ateitum įkažką, – vis tiktai užstringa tik dėl to, kad niekaip negaliu išeiti ir paleistito ką turiu, ir kartais net bandau su visa manta persikraustyti į Dievopažadėtą žemę.

Šį kartą Dievasbuvo labai konkretus ir parodė iš kur mane išveda. Kaip tada verkiau, kaipliūdėjau, nes tai nebuvo Egiptas kur buvo vargas ir priespauda, tai buvomalonės ir džiaugsmo kraštas. Po kelių liūdesio savaičių, pagaliau pasakiauDievui: „Tebūnie Tavo valia“, ir... Ir pradėjau krautis mantą. Norėjau pasiimtinors pačius brangiausius dalykus, bet Viešpats liepė palikti viską. Sunkiai maneįtikino :)

Ir štai, atėjodiena kai nusitaikiau į paskutinį dalyką ir buvau tikra, kad nors šitai taitikrai leis pasiimti. Žinojau ką darysiu ir žinojau kaip viskas turi būti –buvau visiškai užtikrinta, kad viskas įvyks būtent taip kaip suplanavau, nesnet negalėjo būti kitaip. Tai buvo taip paprasta kaip mesti kamuolį ir žinoti,kad jis vis tiek nukris ant žemės. Kaip nustebtumėte jei tas kamuolys pasiliktųore ir nebenukristų. Kažkas panašaus nutiko ir man, tik „kamuolio“ man netneleido išmesti. Dabar suprantu, kad tuo pasinaudodama bandžiau pergudrautiDievą.

Tikriausiai keistayra ir tai, kad nei kiek nebeliūdžiu. Tai Dievo jėga keičianti mane. Nesakysiu koteko atsisakyti, tik pasakysiu, kad tai buvo tie dalykai ir pomėgiai be kuriųnet negalėjau įsivaizduoti savęs. Žinau, kad seni įpročiai dar ves pagundimo keliu,bet taip pat žinau, kad Dievas padės ir išlaikys.

Keista, juk kaisužinojau ką turėsiu palikti labai dėl to verkiau, o kai visą tai palikau,dabar turiu didžiulį džiaugsmą. Ir tai tik šešėlis to kas dar bus ateityje. „Tikvienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną“ (Iz 2; 11, 17), sako Izaijas. Tos dienosatspindžiai šiandien mus pripildo džiaugsmingo pasitikėjimo Juo, mūsųViešpačiu, Jėzumi Kristumi, kuris vienintelis nušvinta tau tamsią ir audringą naktįir nuramina vėjus. Ir nieko nėra šalia Jo, tik Jis vienas žino kas tavo širdyjeir kokias baimes mato tavo akys.

Nėra kito keliotikinčiajam, kaip tik pasitikėjimo Dievu kelias. Būkite drąsūs pasitikėjimesavo Viešpačiu, nes Dievas turi galią, kad išlaikytų kiekvieną, kuris Jošaukiasi ir Juo pasitiki.

Malonės metųjums, visiems. Būkit palaiminti!

Paskutinė diena

2011-12-31T13:47:00.000+02:00

Besibaigiantys metaiir vėl, tradiciškai, pasiūlo atsigręžti ir pažvelgti ką nuveikei, ką atradai arpraradai per praėjusius. Ir pirma ką pastebėjau, tai, kad visiškai pasikeitė paskutinėsmetų dienos nuotaikos. Jei anksčiau būdavo ateina nuliūdimas dėl nepasiektųaukštumų, neįveiktų kliūčių, o praradimai, lyg juodas antspaudas pribloškiapraeinančių metų dienoraštį, tai dabar viskas pasikeitė. Šiandien net nežinauar ką nors praradau... Nebent save. Taip, save buvusią tikrai praradau irprarandu kiekvieną dieną. Bet vis tiktai, tai ir yra nuostabiausias atradimas,kad iš nykstančio grūdo iš auga nauja gyvybė.

Paskutinė diena,taip pavadinau šitą įrašą norėdama bent simboliškai bandyti pažvelgti įpaskutiniąją dieną. Tą dieną jau nebebus galimybės sugrįžti ir ką norspakeisti. Nebebus galimybės susigrąžinti prarastą ar pakeisti kelią. Šiuo metuyra sunku tai suvokti, nes mes tikimės, kad sausio pirmoji mums dar yra skirtair kuriame planus visiems metams į priekį, tikėdamiesi ir surasti, ir pasiekti,ir dar daug ką pataisyti. Tačiau net galimybę paskutiniąją dieną atsigręžtiatgal turi tik tie, prie kurių mirtis prislenka lėtai.

Kai patekau įavariją, mano galvoje sukosi gausybė minčių ir planų ir prieš prarandant sąmonęnet nespėjau suvokti pavojaus. Taigi, mirtis gali ištikti net nespėjus krūptelėti.Ir tai, aišku, gal net geresnis variantas, negu tas, kada turi galimybęapgailestauti dėl ne taip nugyvento gyvenimo.

Žmonės mėgstasakyti: „Parašiau testamentą, galiu mirti ramus“. Bet, kaip žinia, testamentasgali ir nieko neduoti, jei paveldėtojas jo neperims. Galvoji, kaip tai galibūti, juk nepaslėpei testamento, o ir gavėjas gi nekvailas. Ir, žinoma, tugavėją pavadintum tikru kvailiu, jei jis ignoruotų palikimą, o suėjus tamtikram terminui palikimas atitektų kažkam kitam.

Deja, daugybėžmonių į amžinybę ateis kaip vergai, nes neperims iki paskutinės dienos to kasjiems teisėtai priklauso pagal Testamentą. Ar vadinti tokius kvailiais? Ne, jųnegalima vadinti kvailiais, nes dvasiniai dalykai ne proto kompetencija. Bet mangaila tų, kurie žino apie Naująjį Testamentą, žino apie jiems priklausančiaskarališkas privilegijas, bet kažkodėl jų nepriima.

Paskutinė diena –ji pavojingai arti. Gailėtis dėl prastų praėjusių metų tėra menkniekis,palyginus su prarastu gyvenimu amžinybėje. Tad toks ir būtų mano palinkėjimas: įteisinkTestamentą ir priimk tau priklausantį gyvenimo palikimą.

Dievo malonėtebūna su jumis.

Kalėdų žinia

2011-12-25T08:46:00.000+02:00

Šiomis dienomisvykstantis sujudimas man labai primena anas dienas aprašytas Biblijoje.

„Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymassurašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytasKvirinui valdant Siriją.

Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savomiestą (Lk 2; 1-3).

Įsivaizduojatekoks tai buvo sujudimas. Žmonės grįžta į savo miestus, susitinka senuspažįstamus, gimines, dalinasi įspūdžiais, pasakoja apie savo gyvenimus,išgyvenimus, atradimus, praradimus.

Prisiminiau savopaskutines Kūčias kai už stalo dar sėdausi religingai ir prietaringai. Tai ištiesų būdavo didelis sujudimas tiek namuose, tiek ir mano pačios viduje. Aš,tikriausiai, labiausiai laukdavau burtų dalies, kai tikėdavausi gauti teigiamusatsakymus į savo karštas svajones ar gerus pažadus ateičiai. Tačiau tos,paskutinės Kūčios, buvo truputį kitokios. Buvau jau šiek tiek skaičiusiEvangelijas ir man jau kažkiek pasakojo apie tikrąją Kristaus gimimo prasmę. Tadasujudo religingumo dvasia ir puoliai kalbėti poterius, kurių buvau išmokyta.Bet tai nieko nekeitė – man buvo liūdna, klaikiai liūdna. Jau neberūpėjoburtai, neberūpėjo ateities spėlionės, nedžiugino ir švara kvepiantys namai irliūdesio nenuslopino net nuovargis.

Žinoma, tada ašnieko nesupratau. Bet šiandien, man brangių žmonių elgesyje su viltimi ieškautų pačių ženklų. Tų pačių ženklų, kurie išduotų, kad žmogus neberado vietossavo prabangiame gyvenime ir apsinakvojo tvartelyje. Juk tokia tiesa, kad visasmūsų gyvenimas be Dievo tėra vertas tvartelio lygio. Suprasti tai ir yraženklas, kad atėjo Tiesos Dvasia.

Klausydama bažnyčioseKristaus gimimo istorijos, kur visada būdavo pabrėžiamas Marijos atsakymasDievui, turėjau troškimą, kad ir man Dievas vieną dieną prabiltų. O sau visadaprimindavau, kad tik taip kaip Marija turiu atsakyti Dievui.

Šiandien, darkartą, dėkoju Dievui, kad prieš trejus metus ir į mano gyvenimą Jis įmetėšventą sėklą. Ir aš galiu sakyti, kad ir mano tvartelyje gimė Jėzus, Dievopateptasis. Tai buvo taip neryšku ir paprasta, kad tomis dienomis to netnepastebėjau. Kur kas ryškesni buvo vėliau Jo daromi ženklai ir stebuklai, dėlko ir sekiojau paskui Jį. Bet svarbiausia, kad Dievas davė malonę ir siuntė įmano širdį Tiesos Dvasią, davė malonę priimti Jo siųstąjį Gelbėtoją – davė naujągyvenimą.

O šiandien Jomalonė ir rūpestis – duona iš dangaus, kas yra Jo žodis užrašytas Biblijoje. Irman atrodo, kad Biblija parašyta specialiai man ir apie mane. Bet girdėjau, kadir kiekvienas, atvėręs savo širdį Viešpačiui Jėzui, šioje knygų Knygoje pradedaskaityti apie savo naują gyvenimą ir šviesoje pamato savo buvusį. Ar taireiškia, kad mes, žmonės, esame visi vienodi? Nemanau. Tai reiškia, kad šitaknyga iš tiesų talpina gyvą Dievo žodį, tai įrodo jos nežemišką Autorių.

Dar daug dauggalėčiau rašyti apie tai ką Dievas dėl manęs padarė, bet žinau, kad jumsnusibostų skaityti. Tie, kurie pažįsta Gelbėtoją ir taip šlovina Dievą susijungdamisu tuo kas pastoviai vyksta Dievo Karalystėje (Apr 4: 8-11). O tie, kurie Jonepažįsta vis tiek nesupras šito dėkojimo džiaugsmo. Aš tik noriu priminti, kadKalėdos, tarp daugybės prasmių ir reikšmių, vis dar talpina ir tą žinią, kad „Dievastaip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jįtiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3; 16). Jėzus Kristus tebėratie vartai į gyvenimą, nes niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per JoSūnų.

Gelbėkitės iššio sugedusio pasaulio ir būkit palaiminti Dievo išgelbėjimo žodžiu.

Plačiai išsižiok

2011-12-19T06:00:00.001+02:00

Jėzus – dvasinė mana,kuri duoda amžinąjį gyvenimą.

Mana, arba kaipsako izraelitai: „Kas tai yra?“ Jie klausinėjo vieni kitus ir buvo nustebęmatydami tuos baltus grūdelius ant žemės, atsiradusius netikėtai ir be žmogauspastangų. Kai dailininkas piešia nustebusį žmogų, jis piešia jį plačiaiišplėstomis akimis ir praverta burna. Aišku, žmonės po kaukėmis dabar viskąpaslėpė, bet vaikai, jie vis dar nuoširdžiai demonstruoja nustebimą. Tas maistas,atsirandantis dykumoje nežinia iš kur, turėjo juos rimtai nustebinti. Ir, bentjau pirmą rytą, tūkstantinės minios plačiai atmerkė akis iš pražiojo burnas. Gražusvaizdas turėjo būti. Bet ne dėl to noriu pabrėžti šitą momentą.

Kitas momentas,kai stovim prieš naujus dalykus su nuostata: „Aš žinau“, arba „Aš tikraisugebėsiu tai paaiškinti“, tada kūno požymiai būna tokie: akys – gudriaiprimerktos, o lūpos kietai – suspaustos. Ir pamaitink tu tokį.

O ką apie taisako Dievas?

„Plačiai išsižiok, kad pripildyčiau tavo burną“ (Ps81; 10).

Manau, kadreikia klausyti Dievo ir vaikščioti Jo keliais, atvirai ir laisvai priimantnaujus dalykus. Vakarykštė mana šiandien jau nebetinkama naudoti ir Jėzuspasiruošęs kiekvieną rytą ateiti pas tave ir atnaujinti tavyje malonę, duotisavo išminties. Jis pasiruošęs parodyti tau naujų dalykų iš to ką ruošiaamžinąjam gyvenimui. Nebe tai ką apreiškė vakar, bet nauja, tai ko tu darnežinai, tai apie ką tu net nepagalvojai.

„O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitųmano keliais!

Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jųprispaudėjus pakelčiau ranką!

Kurie nekenčia Viešpaties, turėtų Jam lenktis, irtoks jų likimas būtų per amžius.

O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolųmedumi maitinčiau” (Ps 81; 13-16).

Kas tai yra?

2011-12-18T12:07:00.000+02:00

Nuo to laiko,kai izraelitai išėjo iš Egipto, buvo praėję apie šešias savaites. Jie buvopavargę, alkani ir suirzę. Aaronas ir Mozė, eidami priekyje tikėjimu, girdėjouž nugaros tautos murmėjimą, dejones ir skundus, kaip jiems buvo geriau Egipte,bet šitie – Aaronas ir Mozė, – juos atplėšė nuo mėsos puodų ir išvedė į dykumą!

Taigi, tautanorėjo valgyti. Ir tai toks rimtas poreikis, kad negali jų už tai smerkti. Nesmerkėir Dievas – Jis davė jiems maisto: vakare mėsos, o ryta duonos. Bet kaipišmintingai Dievas tai pateikė! Aš negaliu atsigėrėti. Izraelitai valgė, prieštūkstančius metų, mėsą ir duoną, o aš esu pasotinta. Tebūna palaiminta Dievotauta, kurią Jis išsirinko ir per kurią Dievo palaiminimai atiteko daugeliuitautų. Už jų vargus Dievas teatlygina šimteriopai

Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šįvakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto. Ir rytą išvysite Viešpatiesšlovę“ (Iš 16; 6, 7).

Įdomiai čia Mozėprabilo. Juk Viešpats jam prieš tai kalbėjo (Iš 16; 4, 5), kad duos duonos, oMozė kalba, kad Izraelio vaikai žinos (gal, tiksliau, pripažins) Jį Viešpačiųir matys Jo šlovę. Gali būti, kad Mozė suklydo, juk iš tiesų tai „vakare atskridoputpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. Rasai pranykus,dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės“ (Iš 16; 13, 14). Taigi, izraelitai, vis tiktai, vakare gavo mėsos, oryta – duonos.

Bet Dievo žodyjeklaidų nėra. Tenkindamas savo vaikų natūralius poreikius Dievas maitino, maitinair dar maitins daugelį. Argi tai nevyksta šiandien?

Viešpats suteikiamums patirtis su Juo ir mes matome kaip Jis mus myli, rūpinasi, kalba, išklausomaldas. Visai kaip putpelės, žinojimas, suskrenda vakare apmąstant dieną irvertinant apčiuopiamus ir žmogui suvokiamus palaiminimus. Iš to supranti, kadDievas yra tavo Viešpats, kuris tave išvedė iš vergijos ir maitina tave, kadnepasilptum. Ir visai kitaip būna su duona iš dangaus, kurią Mozė įvardino,kaip Viešpaties šlovę (Iš 16; 7).

Izraelitai pamatętuos baltus grūdelius, kurie buvo tarsi šerkšnas ant žemės, klausinėjo vienaskito: „Kas tai yra?“ (Iš 16; 15). Šitas klausimas jų kalba ir skamba kaip žodis„Mana“ („Man hu“). Tiek izraelitai rinkę baltus grūdelius tada, tiek mesšiandien gaunantys apreiškimo grūdelius, kurie yra aukščiau mūsų supratimo,klausiame: „Kas tai?“ Tačiau, ar tai pašlovina Dievą? Jeigu skyriuje prieš taitauta, perėjusi jūrą, šlovino ir giedojo Dievui, tai čia, valgydami nežinomąmaistą jie buvo ir godūs, ir nepaklusnūs. Net per sabatą, užuot Viešpačiuipaskyrę dieną, jie išėjo rinktis tų grūdelių. O juk Mozė kalbėjo, kad iš rytojie pamatys Viešpaties šlovę. Tačiau šiame skyriuje daugiau jau niekurnebeužsimenama apie Viešpaties šlovę.

Bet Mozė kalbėjopranašiškai, matydamas daugelį metų į priekį. Ir tai iš tiesų buvo ankstyvasrytas:

Mt28, Mk16, Lk24, Jn20 (paspausti/skaityti)

Palaimintas kiekvienaspamatęs Viešpaties šlovę.

Tobula ramybė

2011-12-14T06:17:00.003+02:00

Senojo Testamento pranašai kalbėjo:

„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).

„Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti?“ (Job 34: 29).

Tačiau, matyt, net jie, tie didieji Dievo vyrai, neturėjo to kas šiandien dovanai išlieta mums. Manau, kad tikrai yra skirtumas tarp to ką turėjo jie – Dievo patepti karaliai, tautos teisėjai, vedę ir teisę Dievo tautą, – ir to ką turime mes – neiškilūs ir niekam nežinomi, nieko nebeteisiantys, tik patys teisiami ir smerkiami, kartais net be priežasties, tyliai nuryjantys kartumą, lenkiame galvas prieš visų tautų Teisėją ir Karalių. Tikriausiai nei vienas iš Senojo Testamento vyrų nebūtų išdrįsęs su tokiu pasitikėjimu artintis prie Dievo, nes jie sako:

„Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa. Laukiu, Dieve, Tavo išgelbėjimo, Tavo įsakymus vykdau“ (Ps 119: 165, 166).

Jie dar laukė kažko didingesnio ir nuostabesnio už tai ką turėjo.

Tikriausiai nei vienas iš tų vyrų taip greitai nenubėgdavo prie Dievo šventyklos, kaip šiandien lekiu aš. Juk jie negalėjo artintis prie Dievo tuščiomis rankomis. Ir netgi nešdami Dievui aukas ir dovanas, tikriausiai, kartais pagalvodavo ar ne per menka dovana. O Izaijas kalbėjo apie tai kas turi įvykti ateityje:

„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“ (Iz 26: 3).

Ir štai atėjo Jėzus Kristus ir prieš vėl išeidamas pasakė:

„Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jn 14: 27).

Būdamas tobulas Žmogus, savo žemiškame tarnavime visiškai pasitikėjęs Dievu ir įvykdęs visą Įstatymą, Jis nepasiliko sau užtarnautos ramybės su Dievu Tėvu, bet padovanojo tai mums. Kai pranašai apie tai kalbėjo, jų lūpomis turėjo medus varvėti. Turėti ramybę, kurios niekas negali sutrikdyti – tai nenusakoma, tai reikia turėti, kad suprasti apie ką dabar kalbu. Ir dar... reikia išbandymų, reikia krizės, kad pažinti savyje tas Dievo dovanas, kuriomis esame apdovanoti.

Mūsų Dievas – Ramybės Karalius, Uola į kurią visos audros sudūžta, o tas kuris slepiasi Jame turi ramybę.

Paulius, turėjęs Dievo išmintį, rašo:

„Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. (Rom 5: 1-5)

Nauja giesmė

2011-12-10T08:58:00.001+02:00

Mozės vedamatauta priėjo prie jūros ir sustojo. Priešas buvo už nugaros ir juos spaudė.Tūkstančiai žmonių matė priešą, matė savo apgailėtiną situaciją, nes dabar,pabėgus iš vergovės jiems jau grėsė nebe vergo dalia, bet mirtis. Savovaizduotėse, tie tūkstančiai žmonių, jau, tikriausiai, susikūrė baisiausiussavo žūties scenarijus. Bet nei vienas, iš to tūkstančio žmonių, nematėišeities – kelio, nes jo ir nebuvo.

O Dievas atvėrėkelią ten kur jo nebuvo. Jūra pasitraukė į šalis ir tie tūkstančiai žmonių savoakimis tai matė ir savo kojomis ėjo jūros dugnu lyg sausuma.

Po šios kelionėsjie giedojo Viešpačiui giesmę, kaip Jis šlovingai nugalėjo, kaip „žirgą irraitelį įmetė į jūrą‘. Tai buvo nauja giesmė Viešpačiui, nes niekada anksčiautauta nebuvo mačiusi tokios Dievo šlovės.

Ir man norisisakyti Viešpačiui pačius gražiausius žodžius. Juk, atrodo, tai taip paprasta –visa kas gražiausia, visa kas geriausia išsakai ir atiduodi Jam. Ilgąlaiką mąsčiau apie naują giesmę ir supratau, kad Jam nepatiktų manotušti žodžiai nors ir patys gražiausi, nors ir visi žmonės ta giesme žavėtųsi,bet Viešpats nesiklausytų. Dievo tauta ne pati sukūrė tą naują giesmę, taiDievas, kurio darbus ir šlovę jie matė, tai Viešpats, kuriam jie dėkojo ir kurįgarbino ne už išgalvotus darbus ir ne tuščiais žodžiais. Ir aš tikiu, kad jųširdys plyšo nuo žodžiais neišsakomos Dievo šlovės ir protu nebesuvokiamo Joartumo ir džiaugsmo.

Todėl, manau,kad Dievo Dvasia kuria ir mūsų širdyse naują giesmę, po truputį, palengva, kaip mesgalime suvokti ir priimti. Ir kaip juokingai atrodo šiandien mano troškimasatsineštas iš pasaulio. Juk pradžioje galvojau ir bandžiau šlovinti ViešpatįDievą savo kūryba ir maniau, kad tai bus taip svarbu ir reikšminga. Bet Dievaspaėmė poetinės šlovės trokštančią širdį ir uždarė lūpas, kad jos daugiaunetuščiažodžiautų, bet kalbėtų tai kas vien tik iš Jo ateina.

Tegul Viešpatskuria naują giesmę, nes Jo žodis nėra tuščias.

Vienišas Dievas

2011-12-03T09:14:00.001+02:00

Kai Viešpats Dievas davė malonę – naują gyvenimą, kurį laiką godžiai gėriau tos malonės pasireiškimus. Permainos gyvenime pradėjo ateiti iš vidinio keitimosi, iš to naujojo gyvenimo, kurį davė ir įgyvendino Dievo žodis. Keitėsi požiūris, mąstymas, vidinės ramybės, kuri yra Jėzuje Kristuje ir kuria nuo to laiko kai Jį priėmiau į savo širdį turėjau ir savyje ir savo gyvenime, nebesutrikdydavo pasaulio problemos ir rūpesčiai. Tai buvo ir yra pats nuostabiausias ir maloniausias naujo gyvenimo ypatumas. Galėčiau kiekvieną dieną pasakoti ir pasakoti naujus dalykus kuriuos daro Jo malonė keičianti mane pačią ir net aplink esančius žmones. Už tai Jam dėkojau, šlovinau ir garbinau Jo nuostabų vardą. Dėkingumas kylantis gyvenant ir naudojantis jau šiandien tais amžinybės turtais, kuriuos tik po šio gyvenimo galėsime pilnai pažinti, šis dėkingumas buvo nuolatinis ir kasdienis. Ir atrodė, tiek man pačiai, tiek aplinkiniams (gal brandesni už mane matė kitaip), kad esu labai arti Dievo, labai su Juo bendraujanti. Tačiau mano Dievas – mano Gelbėtojas, Mylimasis ir Viešpats, buvo vienišas su manimi.

Buvau kaip mylimas ir lepinamas vaikas, kuris pažįsta savo tėvą lyg iš išorės: iš dovanų – kaip gerą tėvą, jei nebaudžia kai to nusipelnei – kaip gailestingą tėvą, jei nieko netrūksta su juo – kaip aprūpinantį, guodžiantį, mylintį. Tokį dangišką Tėvą ir aš pažinau. Dėkojau už dvasinius turtus, palaiminimus ir maniau, kad esu labai arti Jo.

Bet Dievas, man to labai nenorint, išvedė į dykumą. Per šitas kelias savaites, atrodė, kad visko netekau ką buvo Dievas davęs. Man, kaip vaikui, buvo liūdnoka ir labai trūko Jo rūpesčio ir paguodos. Nors ir netroškau žemiškų turtų, bet ieškojau dvasinių, bet tai nepriartino prie Dievo. Lygiai taip pat kaip vienas prašo pinigų ar darbo, ar sveikatos, aš prašinėjau dvasinių dovanų. Ir lygiai taip pat kaip jie, gavę pinigų, darbą ar sveikatą, dėkojo ir šlovino Dievą, taip ir aš dėkojau už tai ką Jis davė. Visai kaip vaikas gavęs dovaną ir padėkojęs, toliau užsiima ir džiaugiasi tuo ką gavo, o tėvas tik stovi šalia ir džiaugiasi dėl vaiko džiaugsmo. O pamatykime tą patį vaiką kai jis užsigauna. Tada jo rankytės tvirtai apkabina tėvo kaklą ir tėvas būna vienintelis asmuo pasaulyje, kurio jis trokšta. Taip aš pasielgiau su Dievu, kuris yra man Tėvas ir mylėdamas mane labai lepina.

Kelių savaičių kelionė dykumos ir tamsybės pilnais slėniais buvo sunki, bet dabar tai tapo didžiule malone įtekėjusia į mano gyvenimą ir davusia išgirsti Dievo širdies dejonę, ilgesį ir skundą dėl manęs.

Štai kodėl Jėzus pasakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt 8; 20).

Ar tikrai, kartais, nelieka Dievas vienišas mūsų naujame, švariame gyvenime?

Yra laikas

2011-11-26T12:35:00.001+02:00

Kaip keičiasimetų laikai ir giedrą pakeičia darganos, taip, matyt, keičiasi ir mūsų gyvenimosezonai. „Yra laikas verkti ir juoktis“, sako Pamokslininkas. Ir mes visipatiriame tuos laikus, ir kiekvienas gali apie juos kalbas sakyti. Galėjau, oir norėjau, ir aš daug kalbėti, tačiau šiandien, esu pamokyta tylėti. Pamokyta tylėti,tai nereiškia, kad suspausti lūpas ir kantriai nekalbėti. Patylėti, manau,reikia tol, kol kalbas paskatinusius dalykus apšvies Dievo šviesa.

O, mano kantrybė!Supratau kaip mažai jos turiu. Kiek nusivylimų ir gėdos dėl skubotai pasakytųžodžių tenka patirti kol galiausiai prieš praveriant burną imi ir savęspaklausi, kokiu tikslu tai nori pasakyti.

Dievas palikoistoriją apie Jobą, kuris sėdėdamas pelenuose, gramdė šuke nuo savo kūno pūliusir gynėsi nuo draugų skaudinimo. Iki šio laiko kaltindavau Jobo draugus dėl jųnejautrumo ir kvailumo, tačiau šiandien matau tame Dievo malonę. Iš tiesų, taiyra Dievo malonė, kad tu galėtum nusigremžti ne tik kūną, bet ir širdį. O kienogi žodžiai ateina arčiausiai tavo širdies? Žinoma, kad tų, kurie yra tauartimiausi. Tų pačių žmonių, kuriuos myli ir brangini, tų pačių, kurių paguodąįsileidai, jiems ir lieka atviros durysį tavo širdį.

Prasidėjęs lietingassezonas uždaro tave namuose ir palieka tarp kambario sienų. Prasidėję išbandymaiir suspaudimai prilieja liūdesio balas ir uždaro tarp savo supratimų. Pastebėjau,kad tokiu metu gali parašyti antrą Jobo knygą, tik... ar jos pabaiga bus tokiapati? Štai todėl ir reikia neskubėti kalbėti, bet nutildyti savo mintislaukiant Dievo šviesos. Ir ne tik žodžiams, kuriuos ruošiesi pasakyti, bet irmintims, kurios kyla iš širdies. Jobo draugai atėjo paguosti jo nelaimėje,tačiau tik dar labiau jį skaudino. Galima tik tiek ir matyti. Šėtonas noriduoti teisėjo mantiją, nes jo tikslas ne gydyti ir statyti, bet dar daugiausužeidimų pasėti, kad aplinkui liktų tik griuvėsiai. Bet galima atiduotisituaciją Dievui ir leisti Jam gydyti tavo širdį. Nes juk, ar ne išgydymo taureikia labiau.

Jobo Knyga maneveda ypatingai. Negaliu sakyti, kad tai mano pamėgta knyga, greičiau jaupriešingai – kažkiek jos net vengiu, tačiau kiek sykių Viešpats atveda prieJobo istorijos, tiek sykiu gaunu tuos dvigubus palaiminimus.

Čia ir yramalonė, kad Dievas išlaiko Tiesoje. Malonė, kai net giliausioje tamsoje jautiJo ranką. Ir kuo silpnesnė pasijuntu, tuo didesnė Dievo jėga per tikėjimąapsireiškia mano gyvenime.

Priimkite Dievoduotą malonę ir būkit palaiminti.

O kas yra tiesa?!

2011-11-19T10:04:00.001+02:00

Tada Pilotas Jį paklausė: “Vadinasi, Tu esikaralius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai: Aš esu karalius. Aš tam gimiauir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos,klauso mano balso”.

Pilotas Jo paklausė: “O kas yra tiesa?!” Po šiųžodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: “Aš nerandu Jame jokios kaltės.

Yra jūsų paprotys, kad per Paschą aš paleisčiauvieną suimtąjį. Tad ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?”

Tada jie vėl visi ėmė šaukti: “Ne šitą, bet Barabą!”O Barabas buvo plėšikas (Jn 18; 37-40).

O kas yra tiesa?

Tai amžiusperskrodžiantis klausimas, kurio žmonija iki šios dienos, deja, vis darneatsakė.

Įdėjau ištraukąiš pagrindinės knygos, kurios tekstai buvo ir yra daugybę kartų perrašinėjami.Ir tie tekstai įgyja naujus autorius ir naujas kryptis. Tikrai neperdedu, neskai pradėjau skaityti Bibliją, atradau daugybę vietų, minčių ir pasakymų,kuriuos naudoja garbingi literatūros kūrėjai. Tie patys, kurie daug prirašo irdaug knygų išleidžia. Tik visą tai jie apvelka savo skarmaluota vaizduote. Irtai yra pagrindinė priežastis kodėl lioviausi skaityti bet kokią kitąliteratūrą. Bet tai jau mano kartaus nusivylimo vaisius. Užtai nepalyginamaididesnį palaiminimą gavau galimybę skaityti originalą. Todėl dabar ir siūlaupažvelgti į originalų tekstą.

Čia užrašytasistorinis įvykis ir istorinis žmonių pasirinkimas. Teko skaityti tokiusišvedžiojimus, kad jei žmonės tada būtų pasirinkę kitaip, tai Dievui būtųreikėję paieškoti kitokio gelbėjimo būdo. Melas! Jei žmonės sugebėtų pasirinktiir laikytis tiesos tai iš viso nebūtų reikėję mūsų gelbėti, bet kadangi yrakitaip ir žmogus linksta į blogį, tai Dievas, visą tai žinodamas, nekūrėatsarginio plano.

Dabar pažiūrėkime,kodėl ta istorinė minia žmonių pasirinko plėšiką ir nukryžiavo Dievą. Juk jeipaklausčiau, Jėzų ar Barabą įsileistumėte į savo namus, manau, kad jūsųasmeninis pasirinkimas būtų kitoks. Laikas – du tūkstančiai metų, – nieko nepakeitė.Žmonės kaip tada, taip ir dabar elgiasi vienodai, nes yra valdomi tos pačiosbaimės.

Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydųvyresnysis. Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį... (Jn 3; 1, 2)

Kai niekasnemato, žmogus tampa pats savimi, svarsto ir domisi tais dalykai kurie jampatinka, pažvelgia į savo gyvenimą ir į save be kaukės. Bet viešumoje,geriausiu atveju, patylės. O pajautęs spaudimą apkabins ir draugu pavadinsplėšiką, kad tik būtų toks kaip visi.

Tai kas yra tiesa?

Religija, kuriąišpažino mūsų tėvai, seneliai, proseneliai yra tik tradicija, kurioje gimėme. Irvisai nesvarbu kokia konfesija ar tikėjimas, bet pirmiausiai, kiekvienam žmoguitai yra tik tradicija. Net nereikia svarstyti teisinga ar neteisinga, bet tradicijapati iš savęs nieko negali duoti, nes tai yra tik pataikavimas savo ratožmonėms. Kataliko vaikas eis į katalikų bažnyčia, sekmininkų – į sekmininkų irabu atstovaus tik tradicijai, kurią laikys teisinga dėl to, kad taip elgėsi jųtėvai, seneliai ir t. t. Kol tas vaikas, vieną kartą, asmeniškai nesusitiks suTiesa. Ir tada tam vaikui teks rinktis Jėzų ar Barabą? Mūsų proseneliai, kaikurių seneliai ir tėvai jau mirė. Ar kuris nors sugrįžo ir paliudijo, kad ėjoteisingu keliu ir dabar turi poilsį pas Dievą? Ar jie gali paliudyti, kad dabartikrai mato Dievo veidą?

Kodėl bijomapaprieštarauti minios balsui? Todėl, kad bijoma blogio, kurį patirsime. Atstūmimas,pažeminimas, apkalbos, panieka ir kas norėtų viso to. Todėl geriau paleistiBarabą, kuris, nors galėtų būti nubaustas pagal savo darbus ir toliau gaunagalimybę laisvas ir netrukdomas plėšikauti. Tik nereikia ramintis, kad galiapsisaugoti. Šitas plėšikas neina pro duris ar pro langus ir jam nereikia tavopiniginės, banko kortelių ar brangenybių. Manau, bus labai skaudu, pravėrusamžinybės duris atrasti, kad Barabas tave apiplėšė.

Tai kas yratiesa? Ar tas tylus ir ramus balsas, vieną naktį papasakojęs tau, kaipNikodemui, apie gimimą iš Dvasios ir amžinąjį gyvenimą, ar klykianti miniaišlaisvinanti plėšiką?

Dievo brangenybės

2011-11-09T23:19:00.000+02:00

Šią naktį,baltos avytės nušiureno ir susispietė prie pilnaties veido. Romios ir jaukiosjo šviesoje ganosi...

Juk tai tikpaprasčiausi debesys, kurių nakties danguje net nepamatysi, bet prie mėnuliošviesos jie lyg atgyja. Žiūriu ir gėriuosi, o širdyje susišaukia kitas, ką tikmatytas vaizdas.

Paprasti,tiesiog, patys paprasčiausi žmonės, kurių pilkoje kasdienybėje, tikriausiai,net nepastebėčiau. Bet kaip nušvitę jų veidai Viešpaties Dievo akivaizdoje! Kiekmeilės juose, švelnumo, dėmesio, jautrumo, kad kartais net pagalvoju, kad jiejau tapo tobuli. Žiūriu į juos ir gėriuosi. Ir kiekvieną kartą, vėl ir vėlpamatydama tuos žmones, matau Viešpaties meilę juose – tobulą Jo meilę. Kas galėtųpasakyti, kad tai tik paprasti žmonės? Bet Viešpats Dievas, juos mylėdamas,savo Sūnaus nepagailėjo ir Jo krauju nuplovė, iš savo malonės lieja gyvybę,grynina kaip auksą ir saugo kaip brangakmenius. Ir Jis, viešpačių Viešpats, džiaugiasijais „darydamas jiems gera visa savo širdimi ir siela“ (Jer 32; 41).

Tai tokie esatejūs, Dievo brangenybės, dėl kurių Jis džiūgauja net giedodamas.

Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas.Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėltavęs giedodamas (Sof 3; 17) .

Apie nudžiūvusį medį

2011-10-31T08:08:00.000+02:00

Prieš dešimtmetų, kai kyšių reikalaujantys daktarai, negailestingai skelbė liūdną diagnoze,prie to dar ir pati dvi chirurgines knygas „prarijusi“, pasisėjau sėklą, kurįgreitai išaugo į didžiulį medį. Kamienas storas, tankios šakos ir vešlių lapųšlamėjimas traukė dėmesį ir metė šešėlį ant didelės dalies mano gyvenimo. Paskutiniumetu į jį atskrisdavo paukščiai ir čiulbėdavo apie viltį. Labai norėjau, kadjie susisuktų lizdus ir gyventų tame medyje praskaidrindami mano gyvenimą šiamepavėsyje. Bet jie nepasilikdavo...

Tikėjimas... Ašstengiausi, nuo ryto iki vakaro purenau žemę, bėriau Dievo žodį, bet... Tik suskridępaukščiai paguosdavo ir vėl nulėkdavo, palikdami šešėlio tamsą ir liūdnasmintis.

Šiandien pagalvojau,kad tie ligos simptomai net nebūdavo tokie baisūs, tik jie sukeldavo vėją,kuris sujudindavo baimės medį. Net nedidelis vėjas tokį vešlų medį palietęsatrodė kaip audra. Iš tiesų net buvo kvaila tikėti, kad visą tai ką perskaičiauturėjo ištikti mane. Bet tas medis... Tai buvo didelis ir vešlus medis.

Stengiausi nežiūrėtiį tą kerplėšą mano dirvoje. Tačiau kur tu dingsi ir kai vėl pakyla vėjassušlama jo lapai, sutreška siūbuodamas liemuo ir žiūriu į jį akis išpūtusi irbijodama, kad gal jau šį kartą tai tikrai užgrius.

Šiaip tai jaurašau būtuoju laiku, nors, vis dar pasidairau, dar sunku patikėti, kad jo jaunebėra. Juk dar tik vakar jis dar taip efektingai sušlamėjo, susiūbavo irsutraškėjo, kad aš net pagalvojau, kad šį kartą jau nebeišsisuksiu. Toks didelisir vešlus medis buvo.

Buvo, bet šįrytą jau stovi nudžiūvęs ir nei lapų, nei šlamėjimo. Apėjau mintimis keliskartus, pastuksenau į perdžiūvusį kamieną, o tas tik susvyravo ir... nugriuvo. Nesupratau,kas čia jam pasidarė. Atrodo, ir sveikas buvo, ir trąšų užteko. Bet va, ėmė irnudžiūvo. Ar tik nebus čia Jėzus vaikščiojęs?

Dabar čia taipšviesu ir jauku. Tikrai, Jėzus čia praėjo. Ir man atrodo, kad jau dygstakažkokios mažos sėklytės. O paukščiai jau zuja aplinkui snapeliuose visokiusšapelius laikydami. Nejaugi lizdus suksis?

Nežinau kaip darapibūdinti šitą reikalą, bet kad neliko baimės, šitiek metų augintos, tai ištiesų, labai keista. Dabar taip gera ir ramu.

Ramybė. Man atrodo,kad Jėzus dabar šypsosi. Gera taip galvoti, nes dėkoju Jam džiūgaudama dėl toką Jis daro mano gyvenime. Jis nepaliko manęs, nors tai kad su juo būsiu visąamžinybe ir yra svarbiausia, bet Jis nepaliko vienos su šio pasaulio vargais.

Dėkoju Dievui užbrolius ir seses, kuriuos Jis davė, už jų maldas, palaiminimus ir tikėjimodžiaugs kartu.

Ramiai tekantis Siloamo vanduo

2011-10-30T08:05:00.000+02:00

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.

Jo mokiniai paklausė: “Rabi, kas nusidėjo, – jispats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?”

Jėzus atsakė: “Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, betdėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus To, kurismane siuntė, kol yra diena. Ateina naktis, kada niekas negalės dirbti. Kol esupasaulyje, esu pasaulio šviesa!”

Tai taręs, Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių,patepė juo neregio akis ir tarė jam: “Eik ir nusiprausk Siloamo tvenkinyje”.(Išvertus “Siloamas” reiškia: “Pasiųstasis”.) Tas nuėjo, nusiplovė ir sugrįžoregintis (Jn 9; 1-7).

Kai Jėzusneregiui užtepė ant akių purvo – žemės sumaišytos su Jo seilėmis, – aklasis darnepraregėjo. Argi nekeista, kad dar esant jam aklam, Jėzus jam liepia eiti.

Daug yra Rašto aiškintojųir jie visi prie Dievo žodžio prideda to kas yra iš žemės. Daugelis šiandienužsideda Dievo žodį ir savo purvą sau ant akių ir vaikšto, galvodami, kad taijau atvėrė akis. Bet tai yra nuosavas teisumas. Gal to purvo receptas irteisingas, gal, tikrai, žmonės sumaišo tinkamai Dievo žodį su savo žodžiu, betnetgi tuo atveju reikia procesą užbaigti. Mat jei ir yra koks nors receptaskiek imti Dievo žodžio ir kiek savo išmanymo, tai, net neabejoju, kad Jėzus sumaišėteisingai, bet neregys vis dar nebuvo regintis. Viešpats dar liepė jam eiti irnusiprausti Siloamo tvenkinyje.

Iš pradžių taiatrodo, kad Jėzus kuria dar vieną apeiginę tradiciją. Tačiau žinant, kad SenojoTestamento tradicijos yra šešėlis to kas įvyko ir dar įvyks, manau, kad ir čiaJėzus parodo praregėjimo procesą. Ir, manau, kad jei nenusiprausi Siloamotvenkinyje, tai ir nepraregėsi.

Žiūrint į ženklųkalbą, “Siloamas” reiškia: “Pasiųstasis”, o vanduo simbolizuoja dvasią.

Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu,nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu (Jn16; 7).

Kai skaitau Dievo žodį jis susimaišo su manopatirtimi, žinojimu, supratimu, netgi, su mano viltimis ir troškimais. Netgi šitojvietoj jau atrandu nuostabių dalykų ir man jau norisi sustoti ir mėgautis tuo,bet kai visą tai nuplaunu Pasiųstojo Dvasioje iš tiesų atsiveria akys.

Taip savopraregėjimą liudija ir buvęs neregys:

“Žmogus, vadinamas Jėzumi, padarė purvo, patepė juomano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamo tvenkinį ir nusiprausk’. Aš nuėjau,nusiprausiau ir praregėjau” (Jn 9; 11).

Taigi, neužtenkatik skaityti Jo žodį ir jį apmąstyti. Neužtenka būti protingu ir sugebėti rastiryšį tarp eilučių. Neužtenka klausytis gero pamokslininko, kuris tinkamom normomsumaišo Dievo žodį ir savo. Viso to neužtenka.

Dar reikianusiprausti Jo Dvasioje.

Yra laikas gedėti ir šokti

2011-10-24T08:51:00.000+03:00

Tu davei mano širdžiai daugiau linksmybės negujiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno.

Atsigulu ramus ir užmiegu, nes Tu vienintelis,Viešpatie, leidi man saugiai gyventi (Ps 4: 7,8).

Tikriausiai krikščioniškasgyvenimas visiems, netgi patiems krikščionims, atrodo gana liūdnai. Kažkaip netyčia,vos prieš keletą dienų ir pati panašiai pagalvojau. Taip, širdyje turiudžiaugsmą, kokio pasaulis negalėtų įsigyti net už visus pasaulio pinigus,bet... Linksmybės, atrodė, kad netinka prie krikščioniško veido.

Kol gyvenaupagal pasaulio nuostatus ir ieškojau pasaulio malonumų, mėgau draugų vakarėliuskur būdavo juokai, linksmybės. Bet visą tai būdavo atpalaiduojama alkoholio. Irtas juokas būdavo, kažkoks, piktas. Tada, žinoma, aš to nesupratau ir maniau,kad tai yra gera. Nesupratau todėl, kad buvau gimusi tame, to išmokusi ir mantai, atrodė, gera, priimtina ir siekiama. Kristus mokydamas sako: „Jūsų tėvas –velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus“ (Jn 8: 44). Va čia ir yrapriežastis, kad gyveni pagal šio tėvo nuostatus, juos vykdai ir net trokštijuos vykdyti ir ginti tai kaip gėri visomis jėgomis.

Gal todėl, kadkai pamatai kokiame mele ir niekšybėje gyvenai, ateina liūdesys. Kai pripažįsti,kad vykdei niekšybes su džiaugsmu, ateina susirūpinimas tiek savo būsena, kaddaugiau ten negrįžtum, tiek draugų, kurie dar vis ten pasilieka. Tai koksai begalibūti džiaugsmas ar linksmybės? Tas džiaugsmas staiga pavirsta liūdesiu, olinksmybės raudomis.

Bet aš pamiršauvieną, svarbų dalyką, kad pasaulis tik kopijuoja gerus dalykus ir... juossugadina. Būtent, sugadina. O aš, turėjusi netikusią prekę, nusprendžiau, kadgero ir nebūna.

Tačiau Dievas,nusprendė savo vaiką įvesti į bendravimo džiaugsmą ir davė linksmybės daugiaunegu... Nežinau... Nežinau ar galiu sulyginti. Gal ir nelyginsiu. Juk bet kuriamžmogui atrodys kvaila, jei paprašyčiau papasakoti kodėl tikras pinigas geriaunei netikras. Tai ir aš nepasakosiu. Tiesiog, mano širdis gavo tikrą linksmybe.Ir, žinau, kad tai tik pradžia.

Geros dienos irDievo palaimos visiems.

Prie Tėvo

2011-10-16T07:36:00.000+03:00

Prisiglausiu, pabūsiu nurimus,

Iki ryto žara prasiplėš.

Ir atodūsiu maldai nutilus,

Padėka Tau pakils iš širdies.

Ne dėl to, kad reikėtų Tau laiko,

Tu akimirksniu viską keiti.

Bet man gera pabūti kaip vaikui –

Susirangius, mažytė, saugi.

Ką Jėzus rašė, arba kodėl rašė?

2011-10-13T21:02:00.000+03:00

Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonėsrinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.

Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį,sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: “Mokytojau, ši moterisbuvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis.O ką Tu pasakysi?”

Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuoapkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.

Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė irtarė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”. Ir vėlpasilenkęs rašė ant žemės.

Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kitoėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs irnebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: “Moterie, kur tie tavokaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?” Ji atsiliepė: “Niekas, Viešpatie”. Jėzusjai tarė: “Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk” (Jn 8: 2-11).

Ne visi žmonėsJėzaus ieškojo tam, kad pasimokytų ar būtų išgydyti. Kaip matome skaitydamiEvangelijas daug žmonių Jo ieškojo tik tam, kad išmėgintų gudriais klausimais,sukirstų iš Raštų, kad apkaltintų ir net galėtų nužudyti. Šitie gi, net motersgyvybės sąskaita metė iššūkį Dievui.

Tačiau Jėzus,lyg nekreipdamas dėmesio į juos pasilenkęs rašo pirštu ant žemės. Visada troškausužinoti ką Jis tuomet rašė.

Ką pirštu antžemės rašo Jėzus ir šiandien mes galime matyti ir skaityti. Tik pirmiausiaireikia suprasti, kodėl Jėzus rašė ant žemės.

Jėzussako: “Ištiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, kąmato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jn 5: 19). Vadinasi ir Tėvas tuo metu taip pat pirštu rašė antžemės.

Dabar tapkime kaip dievai ir piršturašykime ant žemės dulkių. Ar dulkės priešinasi? Ne. Jos pasislenka kaip noritu ir išsaugo tavo piršto žymę.

O ką apie žemės dulkes sako Raštas? Pradžiosknygoje (Pr 2: 7) pasakyta, kad iš žemės dulkių buvo padarytas žmogus.

Taigi, jei nori skaityti ką Dievas antžemės rašo šiandien, skaityk, nes tai atvira. Dievo pirštas rašo žmonėse. Žiūrėdamasį žmonijos istoriją matysi ką rašo apie visą žmoniją, o pažiūrėjęs į savogyvenimą, matysi ką rašo tau ir apie tave. O dabar, aš skaitau ką tuo metu, kaiJėzus vedžiojo pirštu ant žemės, rašė Tėvas.

Pirmiausiai, Dievas leido sukiltižmogiškoms ambicijoms ir pasipiktinimui, kad to pasėkoje būtų atvestanusidėjėlė pas Dievo Sūnų. Juk pati ji, ko gero, nebūtų panorusi ateiti, nesJėzus sako: „Niekas negali ateiti pasmane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6: 44).

Tada Dievastaria žodį (Jn 8: 7) ir vėl pasilenkęs rašo pirštu ant žemės, tai yra, Jis paliečiaširdis ir tie kaltintojai, dabar patys sąžinės apkaltinti, bet nepanorę atgailauti,pasitraukia ir palieka nusidėjėlę akistatoje su Gelbėtoju. Jėzus atkreipia josdėmesį, kad nebeliko jos kaltintojų(Jn 8: 11).

Nusidėjėlė,žinodama, kad Įstatymas ją pasmerkė ir ji turi mirti, susitinka su Kristumi. Irkas gi nutinka? O nutinka, iš pažiūros atrodo, paprastas dalykas, Jėzus sakojai: “Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik irdaugiau nebenusidėk” (Jn 8: 11).

Ši moteris,manau, kad jau laikė save mirusia, nes jei ji nebūtų atvesta pas Jėzų ji iš tiesųbūtų mirusi. Tačiau tai kas įvyksta nėra tik paprasčiausias atleidimo aktas,nes Įstatymas vis tiek reikalauja mirties. Jėzus jai atleidžia sutikdamas patspasiimti jos nuodėmes. Ir Tėvas ima tos moters nuodėmes ir deda ant SavoSūnaus, nes Kristus eina įvykdyti Įstatymo (Mt 5: 17).

Ar matei? Dievasnepaiso gudrių žmonių klausimu, nepasiduoda provokacijoms, neįrodinėja savobūvimo pagal žmonių pageidavimus, bet visą dėmesį sutelkia į žmogausišgelbėjimą. Juk ir aš taip pat buvau išgelbėta, ir mano mirties Jėzus paragavo (Heb 2:9).

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savoviengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjįgyvenimą“ (Jn 3: 16).

Svečiai

2011-10-11T06:52:00.000+03:00

„Ištremsiu jus!“– kalbėjo Dievas savo tautai, kai šie nusigręžę nuo Viešpaties garbino stabusir netikrus dievus. Ir išsisklaidė izraelitai po visą pasaulį, kas nuo karopavojų ar nuo vargo bėgo, kas belaisviais buvo išvesti, o kurie likogriuvėsiuose, tamsoje ir baimėje vergavo.

Išsiskyrimo skausmasdrasko šeimų lizdus, tremties metai užgydo kietais randais širdis ir ateinapasaulio ramybė, kad palikdamas savo šalyje vargą ir skurdą pasirinkaigeriausią iš ko galėjai rinktis. Džiaugsmo pripildo eurai, kuriuos pakeiti įlitus grįžęs kaip svečias į savo šalį. Svečias... O kur tavo žemė? Kur tavonamai? Į kur šaukia širdis..?

Pasaulio vaikai –svečiai ir be namų, – laikinumu apgirtę, malonumų dievų vedžiojami, kartaissuūkauja širdį veriančiu balsu ir nutyla: “Valgykime ir gerkime, nes rytojmirsime” (Iz 22: 13).

O kažkas, tuotarpu, nepasitenkinę pasaulio malonumais, neprisipildę laikinumu, lyg girdėję,lyg sapnavę kitą balsą, verkė ir raudojo.

„Aš juossurinksiu, nes išpirkau juos“ (Zch 10: 8), – sako Viešpats, mūsų Dievas. Ir vaikųširdys išgirsta šauksmą amžinojo Tėvo. Iš tolimiausių šalių susišaukia vienoTėvo vaikai. Jie sveikina vieni kitus sutikę ir stiprinasi viltimi. Svečiai! Čiaesame tik svečiai nuolatos šaukiami amžinosios Tėvynės.

„Jie pereis pervargų jūrą. Aš sulaikysiu jūros bangas, išdžiovinsiu upės gelmes“ (Zch 10:11).

Tėvo duotasžodis mums stiprybę teikia, Dievo tiesa kelią apšviečia ir Jo amžina malonėsaugo ir veda mano.

„Aš sustiprinsiujuos Viešpatyje ir jie vaikščios Jo vardu”, – sako Viešpats (Zch 10:12).

Jo duota ramybėir mano širdį užlieja, o meilė, lyg už rankos, vedasi namo. Tai todėl mano Dieve,Tavo vardą iš ryto sušnabždėjus, džiaugsmu prisipildau. Tai todėl, manoViešpatie, kad išpirkęs mane malonės rūbu apvilkai, turiu nepajudinamą viltį. Taitodėl, mano Gelbėtojau, kad mane pamilęs brangiausia kaina mane išpirkai,mylėdama Tave trokštu būti arčiau Tavęs. Tai dėl visko, ką Tu dėl manęspadarei, savo lūpų auką Tavo kiemuose padėjus, lenkiuosi Tau, mano Viešpatie,Jėzau Kristau.

Tai Jis, kuris mane pamilo

2011-10-09T12:05:00.000+03:00

“Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims išvandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yrakūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jumsbūtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iškur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn3: 5-8).

Tikriausiai visižino pasakojimą apie tai kaip dailę studijuoti pasirinkusiems studentams buvoduota užduotis iš molio nulipdyti vėją. Egzaminą tie studentai išlaikė. Vienas studentasnulipdė mergaitę plevenančia suknele ir vėjo šiaušiamais plaukais. Kitas –linkstančius medžius su vėjo draskomais lapais. Trečias – jūros bangas ir laivąišpūstom burėm.

Bet pagalvokimear jie tikrai nulipdė vėją? Juk šie studentai nulipdė vėjo pasekmes. Paties vėjopamatyti neįmanoma. Mes galime matyti ir stebėti tik tai ką padaro vėjas:judina medžių šakas, sutaršo moterims šukuosenas, suka vėjo malūnų sparnus,stumia per vandenis laivą.

Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn 3:8).

Niekas nematystavo naujo gimimo, bet užtai matys pasekmes. Tu palieki blogus įpročius irpalinksti daryti gera be priežasties, be regimo postūmio. Kažkas nusausinoklampinančias pykčio pelkes ir sutvirtino rankas kantrybe. Kažkas – vis tas,nematomas ir kantrus, – išrovė piktžolynus, suminkštino tavo širdies dirvą irpasėjo gerą sėklą, kuri sudygus duoda meilės vaisių. Kažkas... Jis vis liekanematomas.

Aš, kaip tasmedis vėjyje, siūbuoju ir šlamu, kalbėdama ir darbais liudydama apie Tą, kurismanyje daro nuostabų darbą. O man vis tiek sako: „Tu turi gyvenimą“, „Tu esi gera“.

Tai Dievo Dvasiagyvojo vandens upe teka manyje ir teikia gyvenimą, tai Dievo meilė pripildomane ir trykšta kaip versmė. Tai Kristus pakelia mane ir išlaiko. Supraskite, beJo aš nieko neturiu.

Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Irdabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojosave už mane (Gal 2: 20).

Suluošinta moteris

2011-10-07T10:36:00.000+03:00

Žinoma, ruduo –depresijų metas. Žiema ateis kaip sąstingio laikas, kuris tas depresijasužšaldys ir ant balto lauko žmonės bandys įžvelgti naują viltį. Pavasarį kažkasbandys išdygti, o vasaros darbymečiai viską suvels į vieną nedalomą masę. Irrudenį vėl neatsirinksi ką veikei, dėl ko veikei, kur ėjai ir dėl ko ėjai...

Suradau senąsąsiuvinį – dienoraštį. Paskaitinėjau vienų metų įrašus ir susidariau labailiūdną vaizdelį apie gyvenimą. O juk, kai rašiau tą dienoraštį, man tebuvo 24metai. Dar po metų – tada buvo toks pat ruduo – tas liūdno vaizdo gyvenimaspasiekė kulminaciją. Ir Dievas tada pakilo, ir kovojo už gyvybę, kurios ašnebevertinau.

Gal ir reikėjoman tada mirti, juk kažkuria prasme ir numiriau, nes to gyvenimo, kurį gyvenaujau nebenorėjau, o prisilietus, tada dar visiškai nesuvokiamai, maloneipradėjau trokšti naujo gyvenimo. Nesupratau, negalėjau to paaiškinti, bet lygužuodus malonų kvapą, pradėjau ieškoti to šaltinio.

Kodėl taiprisiminiau? Nes pasaulis šaukte šaukia apie depresijas. Kai žmogus pasakoja,kad atlikus visus dienos darbus, vietoj ramaus poilsio vakare ateina neramybėir verksmas, man norisi šaukti, kad taip neturi būti, tai iškreiptas pasaulis,iškreiptas supratimas, suluošintas mąstymas.

Iš vaikystėsprisimenu vieną moterį, ji buvom sutraukta ir visiškai negalėjo atsitiesti.Matydavau ją, iš tolimo vienkiemio pro mūsų namus lėtai praeinančią, su lazdelepasiramstančią sudžiūvusią senutę. Įsivaizduojate, ji visada žiūrėjo tik žemyn– tiesiog, į savo kojas ir kažkiek į priekį, į purviną takelį. Ji negalėjopažvelgti į dangų, kalbėdama su žmonėmis nematė jų veidų. Biblija taip patkalba apie tokią moterį Lk 13; 11 – 16.

Iškreipta kūnoforma verčia žiūrėti tik žemyn į purvą, o iškreiptas mąstymas verčia matyti tikblogąją dalykų esmę. Tai negalia neleidžianti pamatyti galimybės prieš ją. Tiekfizine, tiek dvasine prasme nuskambės vienodai – ji negalėjo pažvelgti į dangų.

Viešpats Jėzusir šiandien tarnauja, skelbia laisvę ir gydo žmones. Biblijoje aprašytasatvejis buvo ne tik kūno išgydymas, nes ji ne tik atsitiesė, bet ir ėmėgarbinti Dievą – ji pažvelgė į dangų.

Reikia tikstabtelėti ir pamatyti, leisti vaizduotei sukurti tokios moters paveikslą, kadpajaustum tą būseną. Juk kai tau liūdna žvilgsnis slysta pažeme, kai skaudaširdį vengi akių kontakto su kitu žmogumi. Argi nesi ligonis jei tave traukia įlovą ir nieko nebenori veikti?

Ir vėltabletė... O ką daro tabletė? Ji nuslopina tavo pojūčius, kad tu susitaikytumsu esama padėtimi. Kitaip sakant „ne tau Martynai mėlynas dangus“ – žiūrėk įžemę.

Argi tokį žmogųDievas sukūrė? Ar tokį gyvenimą Dievas žmogui numatė? Nemanau, kad turime sutuo susitaikyti nurydami tabletę. Moteris, aprašyta Biblijoje, nieko neprašė,ji tik klausėsi Jėzaus mokymo. Bet Dievo Sūnus ją pastebėjo ir pasišaukė (Lk13; 12). Paprastai žmonėms atrodo, kad Dievas juos pamiršo ir nieko nežino apiejuos. Bet tai netiesa. Tai mes neatsakome į Jo kvietimą. Juk kartais šmėstelimintis: „O gal Dievas tikrai yra“, arba „Gal Dievas tikrai nori mane išgydyti“.Tai žmogaus dvasia, išgirdusi Dievo balsą bando pakreipti žmogaus žvilgsnį į Tą,kuris šaukia.

Aš nežinau kitųgyvenimų, bet Dievas žino. Aš tik žinau, kad jei Dievas man davė naują gyvenimątai Jis ir kiekvienam gali ir nori duoti naują. Naujas, tai ne palopytas senas,ne nuramintos emocijos, ne sugebėjimas iškęsti daugelį metų besitęsiantį širdiesskausmą, ne atokvėpio minutė, bet sveikas gyvenimas be žaizdų ir be randų. Sveikasžmogus stovi ir vaikšto tiesiai, gali plačiai dairytis ir matyti į priekį. Taipir mūsų vidinis žmogus, būdamas sveikas pažįsta Tiesą, mato Kelią ir keliarankas į Tą, kuris duoda Gyvenimą.

Tad ir Aš jumssakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir busjums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, irbeldžiančiam atidaroma (Lk 11; 9, 10)

Sustiprink mane, Viešpatie, dar kartą

2011-10-03T14:48:00.001+03:00

Viešpatie, ašprislėgtas, padėk man (Iz 38; 14).

Tada ji priėjusiJį pagarbino ir tarė: “Viešpatie, padėkman!” (Mt 15; 25)

Tučtuojau vaikotėvas verkdamas sušuko: “Tikiu, Viešpatie! Padėkmano netikėjimui!” (Mk 9; 24)

Apaštalai tarėViešpačiui: “Sustiprink mūsųtikėjimą” (Lk 17; 5).

Ir lygatsakydamas, Viešpats Jėzus meldžiasi: „Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu“ (Jn 17; 11).

Jėzaus asmenyjematau supratimą kai Jis mato mano silpnybes – baimę, nepasitikėjimą, silpnątikėjimą, nesugebėjimą mylėti. Ir Jis taip drąsiai ateiną, kad aš dažnai netžengteliu žingsnį atgal jausdamasi neverta būti Jo šventumo grožyje.

„Nebijok!“Kiekvieną dieną Dievas tarią šį žodį ir stiprina mano pasitikėjimą Juo.

Kodėl kartaistaip nedrąsu?

Nes tarp žmoniųtaip nebūna. Žmonės reikalauja tobulumo ir niekina tave matydami silpnąsiastavo vietas. Todėl ir prie Viešpaties artinantis taip norisi, kad Jis gėrėtųsi manimi.Taip norisi, kad Jis džiaugtųsi mano širdyje liepsnojančia meile. Ir kartubaisu, kad matydamas netobulumą Jis gali visai atmesti, atstumti. Todėl manau,kad drąsindamas pasitikėti Juo, Dievas taip dažnai liudija apie savoištikimybę. Prisimenu tas kovas ir išbandymus kada Jis manęs nepaliko. Tadapatyriau Jo užuojautą, gailestingumą, malonę, meilę. Tada mačiau Jo neapykantąnuodėmei, Jo šventumą ir teisumą.

Galvojau, kadžiūrėdama į Viešpatį, Juo sekdama išmoksiu melstis ir paklusti Tėvui, garbintiDievą. Maniau, kad praktikuodama tai išmoksiu mylėti. Bet tai buvo tiksuplyšusių drabužių lopymas naujais lopais.

Argi nežinojau,kad Dievas kuria naują žmogų manyje? Žinojau. Bet kažkas manyje norėjo stoti suDievu kaip lygus su lygiu.

O dabar, kailopai jau visiškai suplėšė drabužį, o galvą slegia karūna ir matau, jog vakarbuvau mažiau susitepusi nei šiandien, Viešpats išaugino manyje pasitikėjimąJuo. Kodėl dangstausi tais skarmalais, argi Viešpats kaltina? Kodėl slepiuosikaip Adomas su Ieva, kurie taip greitai pamiršo, kad Viešpaties Dievoakivaizdoje stovėjo visiškai nuogi?

Man atrodo, kadViešpats kviečia ateiti pas Jį ir nusimesti tuos skarmalus, kuriais vis dar dangstomės.Ko bijome? Pasirodyti blogesni nei norime būti? Bet argi Jis teisia?

Jis ima tavetokį koks tu esi ir uoliai su tavimi darbuojasi neapleisdamas tų sričių,kuriose esi silpnas.

Netgi, jei tukaip Samsonas iššvaistei viską ką Dievas tau davė, pasitikėk Juo ir dar kartą ištark:„Sustiprink mane, Viešpatie, dar kartą“ (Ts 16; 28)

Viskas į gerą

2011-09-20T05:56:00.000+03:00

Kai žmogusišgirsta apie Dievą, apie Dievo Sūnų Jėzų Kristų, siųstą gydyti tų, kuriųširdys sudužusios, ateina Šėtonas rauti tos sėklos.

Prisiminiau, kaipati įtikėjau, Viešpaties daromi ženklai ir stebuklai mane labai žavėjo ir ašieškojau Jėzaus, kad dar ir dar kartą tai matyčiau ir patirčiau. Bet kaiŠėtonas, išplakęs dalgius, atėjo šienauti ką tik sudygusių gležnų želmenų, tadair atėjo supratimas dėl ko man reikia Jėzaus. Tada pamačiau tokius ženklus, kadnebegalėjau galvoti, jog yra tik materialus pasaulis. Dvasinis pasaulisatsivėrė visu savo bjaurumu ir jėga grasindamas praryti.

„MylintiemsDievą viskas išeina į gerą“ (Rom 8; 28).

Tai sėkla, kurituri sudygti ir išaugti, kad duotų vaisių. Dievas, net sunkiausias dienaspavertė į gerą dėl manęs. Žinau, kad juodą dieną sunku matyti ši daigelį, betjis auga. Nes tai Dievas jį augina. Ir laikui bėgant tu pamatai, kad tai tiesa,kad tai daug tvirčiau nei tai ką matai ir gali paliesti.

Būna sunkuišstovėti, nes matai tik savo, kaip žvirblio jėgą. Bet už mus yra Dievas. Jis uolusdėl mūsų. Niekas negali išplėšti iš Jo rankos. Tik tikėk, kad jei jau kritoDievo žodis į tavo širdį, tai reiškia Dievas surado tave.

Šiąnakt, kažkurvisai netoli mūsų trenkė žaibas ir baisi perkūnija sudrebino visą didelį namą. Buvobaisu, pamaniau, kad viskas sugrius. Tačiau dvasinio pasaulio audros yra darbaisesnės. Todėl leiskim Dvasiai iškelti vėliavą ir tegul Dievas kovoja už mus.Naudokimės šia privilegija skelbti Dievo vardą, nes esame per silpni patysišsaugoti savo gyvybę. Jėzaus Kristaus vardu mes įeiname į Gyvenimą. Jam šlovėper amžius.

„Tenebūgštaujajūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jn 14; 27).

Tėvo meilė

2011-09-05T23:14:00.001+03:00

Esu vaikas,aprūpintas, laisvas ir džiaugsmu trykštantis vaikas. Žinau, kad Tėvas viskuopasirūpino ir dar pasirūpins. Apie tai pasakoju kitiems vaikams ir pildau savotikėjimo džiaugsmą jų pasidalinimais. Ir tai yra labai gera.

Žinau, kad kiekvienassurinkimas Dievo vardu yra neeilinis surinkimas, o šį surinkimą pavadinčiaušventų Dievo vaikų surinkimu. Tai buvo diena kai dar giliau suvokiau Dievą kaipTėvą.

„Aš jums kalbėjau palyginimais, bet ateina valanda,kada nebekalbėsiu jums palyginimais, bet atvirai apie Tėvą jums skelbsiu“ (Jn16; 25).

Genėjimo metas

2011-09-04T09:33:00.000+03:00

Prasideda naujadiena ir, rudeninio rūko skraiste įsisupus, į aukštumą pradeda kilti saulė. Kažkurį rūką panyra mašinos, o blausūs medžių kontūrai išskydę ir netekę žemėstvirtumos. Nematomu keliu nueina žmonės ir kyla, ir leidžiasi kažkur... Kažkur,iš rūko, nuskambėjo varpo dūžiai...

Tas rūko šydassuliejo pasaulio spalvas. Dabar visas pasaulis, lyg Čiurlionio paveikslo kopija,siauru lango rėmeliu apvesta ir pakabinta poliklinikos laukiamajame. Prieš kelismetus, būtent ten, juos apžiūrinėjau.

O šiandien manvėl reikia gydytojo, nes skauda. Tik poliklinika čia niekuo nepadės.

Skauda, nesmatau kaip krikščionimis save laikantys, mojuoja Dievo žodžio kalaviju priešsavus. Kiek daug sužeistų širdžių lieka jiems praėjus. Bet, tikriausiai,neturėčiau sakyti „jie“, o sakyti „mes“.

Šią savaitę dauggalvojau apie tai kas lieka kai praeina tokie teisuoliai ir staiga supratau,kad ir aš pati taip pasielgiu. Ateini su geriausiais ketinimais, manai, kaddarbuojiesi Kristuje, o staiga pamatai, kad prisiauginai šakelių nenešančiųvaisiaus... Ir atėjo genėjimo metas.

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas –vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, okiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus“ (Jn15; 1, 2).

Skauda. Bet nedėl to ką savo sode daro Viešpats, nes Jis sužeidžia, Jis ir pagydo. Skauda dėltų, kurie dabar, dėl žmogaus teisumo, yra surakinti, supančioti ir net negali,ar bijo eiti pas Viešpatį, tikrąjį Gydytoją. Skauda, labai skauda...

O rudeninisrūkas šiandien toks tirštas, kad toliau savo kiemo net negali įžiūrėti. Tai labiausiaitinkantis palyginimas tam kas dabar yra mano gyvenime. Bet žinau, kadViešpaties šviesa leis įdienoti. Šaukimės Jo, nes Jis mato kelią, kuriuo išeisbelaisviai, Jis išgydys sudužusias širdis, Jis išvaduos prislėgtuosius. ŠaukimėsJo, nes Viešpats yra tas, kuris žino.

Šviesa

2011-09-03T16:43:00.001+03:00

Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, manoDieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs. Tave supa šviesakaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę (Ps 104; 1,2).

„Tave supašviesa kaip apsiaustas“ – labai gražiai apibūdinta.

Kai galvoju apiešviesą visada mano mintyse iškyla ir šviesos šaltinis. Ir šiuo atveju, tą šviesą,kuri supa mūsų Dievą, vis tiek lyginu bent jau su saulės šviesa. Tačiau, argalime įsivaizduoti saulę septynis kartus šviesesnę?

Mėnulis švies kaip saulė; saulė bus septynis kartusšviesesnė, kaip septynių dienų šviesa, kai Viešpats perriš savo tautos žaizdąir pagydys kirčių padarytas žaizdas (Iz 30; 26).

Manau, kad patišviesa – tikroji šviesa, – kuri yra kaip Dievo apsiaustas, neturi kitošaltinio. Todėl galvojant apie dievišką šviesą reikia patraukti šiuos stabus –saulę, mėnulį ir žvaigždes – iš savo minčių, kad pamatyti tiesą. Juk Dievastarė:

“Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa (Pr 1; 3).

Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą – naktimi. Taibuvo vakaras ir rytas – pirmoji diena (Pr 1; 5) .

Jis nepradėjokūrimo nuo saulės, kurią mes laikome gyvybės šaltiniu. Pati saulė buvo sukurtatik ketvirtą dieną. Suprantu, kad mes net negalime įsivaizduoti tos tikrosiosšviesos, todėl Jėzus ir kalbėjo apie dangaus karalystę palyginimais iš mūsųkasdienio gyvenimo. Mes pažįstame tik iš dalies, kaip sakė Paulius

Sunkuįsivaizduoti žmogui šviesą, kuri nėra saulė. Gal net neįmanoma.

Tai kaipįsivaizduoti tikrąją šviesą?

Šiandien mataušviesą kaip gyvybę, kuri pakeičia net žmogaus veido bruožus pažinus gyvąjįDievą.

Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumojedienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas irmetus (Pr 1; 14).

Ir tai buvoketvirtoji diena.

Štai taip va,Dievas tris dienas kūrė šviesoje be dangaus ženklų: saulės, mėnulio iržvaigždžių.

Turtuolis ir vargšas

2011-08-29T21:32:00.000+03:00

Greitai bėga gyvenimas, o turto kaupimui nėra galo. Tą pačią užduotį vykdo ir turtuolis, ir vargšas. Ir abu vienodai neturi.

- Ne ne, aš turiu, - sušunka turtuolis ir viešai paduoda elgetai šimtinę.

- Turiu, - iššiepia burną elgeta.

Jei apie tai rašyčiau, pasakyčiau tik tiek, kad viso to tikrai neteksi, nes tai yra tariamas turtas, kuris nyksta tiek vartojamas, tiek saugomas. Ir jei turtuolis ir vargšas dar pasiliktų klausytis, paklausčiau jų, kokį turtą saugo savo širdyse?

Turtuolis, tikriausiai, sakytų, kad širdyje jam brangiausias turtas – šeima. Kad visas materialus turtas kuriamas dėl šeimos gerovės, vaikų ateities ir užtikrinto pragyvenimo senatvėje. O elgeta, spausdamas šimtinę, sušnabždėtų, kad šiandien ir rytoj jo širdis bus rami.

Bet aš ne apie tai. Aš norėčiau sužinoti ar šiandien jūs gerą žodį pasakėte kitam, be priežasties, tik dėl to, kad gali tai padaryti?

Ką sakytų turtuolis? Tikriausiai paminėtų, kad daug dirba ir rūpesčių prispaustas net save pamiršta, net su artimaisiais ne visada būna dėmesingas, o čia be priežasties...

Vadinasi elgeta, gyvenantis šia diena turėtų turėti laiko ir galimybę, nes visą dieną tarp žmonių trinasi ir turi galimybę gerais žodžiais švaistytis. Bet šitas purtys galvą ir sakys: iš kur pas mane geras žodis, aš pats varge, skausme gyvenu, nebent tik dejonės nuo sukepusių lūpų.

Ir vargšai, tikri vargšai atrodo abu – ir turtuolis, ir elgeta.

Raštas sako: „iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25: 29)

Ar tikrai neturi gero žodžio kitam? Tarp savo rūpesčių, laiko stokos ar tikrai neturi gero žodžio? Aš net neklausčiau apie didesnius turtus, o tik apie gerą žodį be priežasties, nes gali tai duoti, nes turi. Ne dėl to, kad tau reikia įtikti kažkam ar pasirodyti geru. Tik dėl to, kad turi ir gali duoti, kad kitas pradžiugtų. Juk daugelis gali paduoti elgetai litą, dešimt, ar šimtą, kad šis dar vieną dieną prastumtų. O gerą žodį?

Abu, ir turtuolis, ir vargšas, tikriausiai, jau būtų nuėję ir manęs nebesiklausę. Bet tik pagalvokim ar ne šito labiausiai trokštame iš kitų? Taip būtų gera jei kažkas, turtingas geru žodžiu, juo pasidalintų. Pradžiugtų žmogus – ir tas, kuris gauna, ir tas, kuris duoda. Ir jau abu turėtų. „Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium“ (Mt 25:29). Ir tu vėl gali duoti, ir patirti, kad tai neišsenka.

Jėzus labai paprastus ir suprantamus pamokymus davė. Jis sakė: „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6: 31). Jis vaikščiojo tarp žmonių ir sėjo gėrį, stiprino nusilpusius, kėlė parkritusius. Jis mokė žmones gyventi tarp žmonių. Jis ir šiandien vaikšto tarp mūsų ir kalba apie tai kas gera. Todėl ir norim, vis dar norim, daryti gera. Tik, nesugebame be Jo.

Gal apie lietų

2011-08-20T07:22:00.000+03:00

Žemė vis sugeria dažną lietų ir kažkas išauga, kažkas išdygsta. Gera stebėti kaip daigelis auga, gera juo rūpintis, bet, kartais... Nepatinka man kirmėlės – jos pagraužia augalėlį ir tas nuvysta.

Kai nuvysta augalas, žinau, kad nieko negaliu pakeisti. Bet kai pasaulio kirmėlė pakandą žmogų... Tą, kurio augimą matei, kurio gyvenimu džiaugeisi, kuriam taip troškai Dievo palaiminimų...

Šiandien pradedu suvokti kaip brangus yra kiekvienas su kuriuo laužau gyvenimą teikiančią duoną. Ir nors man liūdna, bet žinau, kad Dievas kovoja už kiekvieną.

O mes, ar verksime kaip Dovydas?

Tada Dovydas ir su juo buvusieji žmonės pakėlė balsus ir verkė, kol nebeliko jėgų verkti (1 Sam 30; 4).

Mūsų Dievas – tas pats Dievas, kuris ėjo su Dovydu kai šis kovojo ir atsiėmė viską ką amalekiečiai buvo pagrobę.

Nieko jie nepasigedo, mažo ar didelio: nei sūnų, nei dukterų, nei jokių daiktų, kuriuos amalekiečiai buvo paėmę; Dovydas viską atsiėmė (1Sam 30; 19).

Nes Dievui rūpi žmogus.

O kiek sykių, kaip Jona sėdėjau savo teisumo stoginėj ir laukiau, kad Dievas baustų nusidėjėlius. Dėl ko? Dėl ko šito troškau?

Liūdna ir, kažko tai, skauda. Tas lietus... Tikriausiai kaltas lietus ir vėl per širdį nutekėjo.

Pašaukti laisvei

2011-08-18T21:30:00.000+03:00

Manau, kad kartais per daug esame susirūpinę savo pašaukimu. Ta prasme, kad ieškome savo vietos bendruomenėje pamiršdami tikrąjį pašaukimą Dieve.

Prieš pora metų buvo Viešpaties žodis, kad Kristaus bažnyčią statys laisvi žmonės. Tada daug ko nesupratau šiuose žodžiuose, bet Dievas kiekvieną žodį paaiškino pravesdamas per išbandymus ir šiandien šitie žodžiai yra tvirtai įsodinti širdyje.

Taigi svarbiausia, kad mes esame pašaukti laisvei.

Kai Pauliui ir kitiems kaliniams nukrito pančiai ir atsivėrė kalėjimo durys, jie nepuolė bėgti (Apd 16; 26 -28). Jie pažino laisvę savo Viešpatyje ir kalėjimo pančiai jų nebuvo sukaustę. Iš esmės jiems niekas nepasikeitė. Nors jų kojos buvo įtvertos į šiekštus, bet jie buvo laisvi. Ar su pančiais, ar be pančių jie šlovino savo Dievą ir giedojo Jam himnus.

Taigi, nėra tokių pančių, kurie surakintų Dievo pašauktuosius. „Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei!“ (Gal 5; 13)

Pančiai ar durys, gali sulaikyti tik tam tikroje vietoje kūną, o dvasia, ji kaip vėjas.

„Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn 3; 8).

O pasaulis, jis visada stengsis įtverti jūsų kojas į šiekštus ir užrakinti duris. Netgi, melagingais liudijimais naudosis. Bet jūs, broliai, esate laisvi Kristuje. Aš nesakau, kad būsite laisvi – jūs ESATE LAISVI!

Sugrįžimas

2011-08-13T10:32:00.000+03:00

Mes skubame. Mes visada taip kažkur skubame, kad net nelieka laiko pagalvoti ir pasvarstyti ar ta kryptimi, ar tuo tikslu. Skubu ir aš. Vos tik patyrusi, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus kelias man geras paskubėjau ir čia.

Prisimenu matematikos pamokas. Man labai patikdavo spręsti uždavinius formulių pagalba. Bet mokytojas, kiekvienais metais išmokydavo vis naujų formulių, kurių pagalba būdavo dar lengviau spręsti tuos pačius uždavinius. Tada net pykdavau ir galvodavau, kodėl jis iškarto neduoda tobulos formulės, o verčia spręsti uždavinį pagal jau seną ir per daug parastą formulę prirašant net kelis lapus.

Kaip norisi žinoti daugiau nei Kristus kalba šiandien. O juk Jis gyvas, Jis ateina į tavo namus, į tavo širdį ir kalba, kalba, kalba... O tu skaitai ir studijuoji pamokslus.

Vieną dieną, Viešpaties Dvasia parodė, kad paruoštas vanduo – supiltas ir patogiai pateiktas, gali būti spąstai avims. Nesakau, kad nereikia pamokslų, nereikia rašyti knygų, ne, viso to reikia ir Dievas tai puikiai naudoja. Kartais, kai, atrodo, kad Dievo žodis pačiam nepasiekiamas, lyg gilus šulinys iš kurio vandens negali pasisemti, pasirenkam paprastesnį kelią – atsigerti iš žmonių paruoštos girdyklos. Kodėl tai gali tapti spąstais?

Paprasčiausiai taip prarandamas pasitikėjimas Viešpačių. Man sunku pasitikėti savimi, todėl matydama savo neišprusimą, dažnai pagalvoju, kad neteisingai supratau Dievo mintį. Nepasitikėdama savimi, atmetu ir Dvasios darbą manyje. Atrodo, kad mano netobulumas sugadina Dievo darbą. Todėl daug saugiau yra skaityti Dievo vyrų patyrimus ir mintis ir iš to mokytis. Bet Dievas yra pasakęs savo tautai: „Jau šiandien žinau jų mintis, ką jie darys, dar neįvedęs jų į žemę, kurią jiems pažadėjau” (Įst 31; 21). Ar gali būti, kad Dievas Tėvas paruošė mums neįveikiamų užduočių Jame? Tačiau sielos ir proto troškulys gena mus prie akivaizdžiai matomų girdyklų gerti ir pasisotinti. O dvasia lieka alkana. Tiesa ta, kad mes galime prisisėti daug žodžio, bet augina Dievas. Jei tai ką pasėji nedygsta, tai veltui visas darbas. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26; 41). Nepasidavus silpnumui, dvasia ryžtingai galima eiti dykuma ir būti pagirdytam iš uolos. Atsigerti apsčiai iš Uolos.

Štai ir spąstai - lengvai pasiekiamas vandeniukas gali paversti tave paprasčiausiu dvasiniu tinginiu, kai gulėsi sau ant sofutės ir gersi išmintį iš knygų. Reikia ir to, bet labiau reikia savo širdyje būti keleiviu ir sekti Tą, kurį pasikvietei į savo gyvenimą. Sekti pasitikint Juo, kad Jis ir gali, ir pagirdys tave reikiamu metu, ir pasės, ir išaugins tai ko reikia tau tavo dabartiniame laike.

Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta – mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius” (Įst 29; 19).

Tiek daug skaityta, tiek daug sužinota, toli nueita... O Dievas grąžino prie pradžios.

Paprasta Evangelija, gelbstintis tikėjimas – tai tiek kiek reikia kiekvienam. Tai tobula ir labai daug žmogui. Tai tobula šviesa žmoguje – Dievas pamilo.

Mylimieji, tepadaugėja jums pažinimo Dievo meilėje ir ramybėje. Būkite pripildyti Jo malone, kad gyvenimo versmė trykštų jumyse. Tegul Jo meilė veda jus tobulumo keliu mylimajame Jėzuje Kristuje.

Te visa šlovė būna atiduota mūsų Viešpačiui, Jėzui Kristui.

Amen.

Tegul nelaimės eina per medžius

2011-07-25T13:50:00.000+03:00

Audringa šiemet vasara. Vis surandu pranešimus, kad vienoj ar kitoj vietoj praūžė audra, virto medžiai... Dabar prisiminiau vieną palinkėjimą, kurį labai mėgau naudoti: „Tegul nelaimės eina per medžius“. Iš tiesų, tegul tos audros eina per medžius, bet neliečia žmonių.

Važiuojant pro miestelį žvilgsnį patraukė medžiai baltuojantys naujais lūžiais. Šalikelėje gulėjo didžiulės šakos nuo viršūnių, o kamienai stūksojo ir atvirom žaizdom šiurpino praeivius. Lūžta medžiai neatlaikę vėjų jėgos.

O kas suskaičiuos palaužtus žmones, sulaužytus žmonių likimus, sunaikintas viltis, lyg šakas, patrauktas į šalikelę, kad kitiems netrukdytų. Daugelio žmonių lūžiai neboluoja taip akivaizdžiai kaip medžių ir mes jų nematom. O gal ir nenorim matyti. Yra paplitęs toks bendravimo įprotis, kad kai vienas pasakoja savo nesėkmę, skausmą, atidengia žaizdą, kitas skuba parodyti savo, su ta mintimi, kad jo didesnės žaizdos ir jis išgyveno, tai ir tu išgyvensi. Tai neteisinga ir labai skaudina. Tai verčia savo skausmus, lyg šakas patraukti, paslėpti, užtamsinti tą vietą, nes geriau tegul nemato, nei dar labiau skaudina.

Kristus mokino: „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6; 31).

Gerai būtų jei nelaimės eitų per medžius. Tačiau mes kiekvienas žinom ir pažįstam skausmą širdies. Neturėtume žiūrėti vieni į kitus, lyg į medžius kurie tyli. Žmogui skauda ir žmogus dejuoja. Juk tai mums žinoma. Ir belieka pagalvoti, o ką norėčiau, kad man padarytų tokių metu mano artimas?

Palieku šitą klausimą atvirą, lai jis krinta į širdį ir gyvena.

Siūbuoja smilgos vėjuose

2011-07-23T12:19:00.000+03:00

Į smilgas geriausia yra žiūrėti gulint ant žemės. Tada, atrodo, kad jos gauna teisę būti tuo kuo nori būti – augti ir žydėti dangaus fone.

Juk iš tiesų visas smilgos augimas sukoncentruotas į aukštį. Siauri lapeliai, lyg plonos rankytės tiesiasi į viršų ir nepasiekę tikslo palūžta. Tada tiesiasi kitos ir vėl tas pats. Bet pati smilgos „širdis“ auginanti žiedą, lyg viltį, ant plonyčio ir ilgo kotelio iškyla į viršų ir lengvai siūbuoja vėjyje. O žiedynas... Atrodo, kad bežiūrėdama į debesis ir pati smilga išaugina papurusį debesėlį.

Man gražu. Gražu kai žiūriu į smilgą gulėdama ant žemės ir matydama ją tokią, kokia ji ir nori būti.

Bestebėdama atsiskleidusį smilgų grožį, susimąsčiau. Taip žiūrint į jas, jos tapo labai gražios ir aš norėjau jomis papuošti savo namus. Bet prisiminiau, kad jau pilnos vazos prikištos smilgų. Šitos niekuo nesiskyrė nuo tų kurias jau turiu. Tačiau iš tiesų jos buvo kitokios.

Mano namuose smilgos tapo mano aplinkos dalimi ir buvo priverstos būti tokios kaip aš norėjau matyti. O ko aš norėjau? Norėjau, kad jos puoštų mano namus. Ne dėl to jose nebeliko tik joms būdingo grožio, kad jos sudžiūvo. Tiesiog, jos nebeteko savo noro, savo laisvės ir turėjo egzistuoti pagal mano norą.

Ach, tos smilgos! Jos išsiūbavo man mintis... O gal pats Dievas panorėjo kalbėti savo nuostabios kūrinijos akivaizdoje.

Jis visada mokina ir kalba apie meilės savybes. O aš visada pasijaučiu taip, lyg mokinė neatlikusi namų darbų.

Ta meilė žmogaus, ji paniekina kitą. O, atrodo, viskas teisinga. Iš savo patirties, ištyrusi ir sužinojusi kas yra gera ir bloga, aš bandau ir kitą priversti elgtis taip pat. Ir man sukelia nepasitenkinimą ar net pyktį jei kitas nesielgia taip kaip aš.

Ir šiandien pasakiau, kad smilgos tapo ne tokios kokių man reikia. O kodėl ne tokios? Ar ne todėl, kad norėjau jas pavergti savo valiai?

Juk Dievas galingas ir stiprus, Jis gali priversti kiekvieną žmogų elgtis teisingai. Jis gali man sugriaudėti prie kiekvieno neteisingo žingsnio ir aš iš baimės, verkdama ir dejuodama, stengsiuosi vykdyti jo tobulus įsakymus. Juk priversti Jis gali.

Bet dabar Dievas pakenčia mano elgesį, viliasi mano troškimu keistis, ištveria mano sukilimus ir vėl lenkiasi nuplauti kojų sugrįžusiam murzinam vaikui. Ir aš verkiu. Verkiu, nes Viešpats man toks kantrus.

Buvo laikas, kai lyg ta smilga tiesiau rankas į jausmų dangų. Jausmingai papurusi siūbavau vėjuose ir, nors man sakė, kad taip negerai, bet kitaip nemokėjau. O Dievas Tėvas grožėjosi, saugojo, kantriai mokė ir vedė į tikrą tiesą.

Galiu ir aš smilgą priversti siūbuoti savo kambaryje. Įjungsiu ventiliatorių ir lai siūbuoja kaip aš noriu ar smarkiau, ar lėčiau. Tačiau ja nebesigrožėsiu.

Gerai yra žinoti kaip teisingai siūbuoti. Tačiau kai papučiai kitos krypties vėjas, kaip tos smilgos, imam ir palinkstam į kitą pusę. Ar žinojimas ištiesina?

Tad nesmerkime žmogaus už jo neteisingą siūbavimą ar nulūžima. Geriau matykime jį tokį koks jis nori būti ir neprimeskime savo valios, bet rodykime tą, kuris gali pakelti ir atstatyti. Juk ir mes patys esame Viešpaties Dievo pakelti ir saugomi. Ne patys atsikeliame, ne patys atsitiesiame.

Gražiai siūbuoja smilgos, bet visas jų grožis nuvys ir sudžiūs. Gražūs mes, žmonės. Tikrai, daug gražių ir gerų darbų padarome, daug mielų žodžių pasakome. Bet visą tai, lyg žolynas...

Būkime tobuli Jo meile, nes tai kas iš dalies, pasibaigs.

Palaiminimas

2011-07-20T06:05:00.000+03:00

Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdy (Ps 84; 5).

Ar pastebėjote, kad kilus gyvenimo audroms, keičiant kryptį permainingiems pasaulio vėjams, žmogus vis tiek išlaiko kryptį savo kelio. Štai trokštantis malonumų, net ir skurdžium būdamas randa būdų tenkinti savo kūniškus malonumų geidulius, o turtuolis ir ekonominės krizės metu daro investicijas ir gauna pelną. Gobšas ir milijoną nenaudojamą turėdamas sau neleidžia geresnio drabužio ar skanesnio kąsnelio, o švaistūnas ir iš tuščių kišenių dar randa ką švaistyti. Tai širdies kryptis ir, kaip pastebiu, gana tvirta kryptis. Jėzus apie tai sako: „nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis” (Mt 6; 21).

Kokia užsispyrusi ta mūsų širdis! Pažinusi lobį, ji tampa nepajudinama savo kelyje ir veržiasi ta kryptimi kas benutiktų.

Kalbėti apie tą kelionės tikslą apie kurį pradėjau kalbėti pradžioje net neverta, nes tai depresijos kamuojamo pasaulio užpildai, kurie taip ir palieka tą vargšę širdy alkaną ir nuogą kelionės pabaigoje. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kaip nuosekliai širdis ieško vis didesnio perlo, vis tikresnio lobio ir kaip atkakliai atradusi ji to siekia. Todėl yra būtina, kad širdis žinotų tiesą ir pažintų tikrąjį lobį.

Kai pažvelgiau į savo širdį, supratau, kad ji visada kelionėje – visada veržiasi link to kurio trokšta. Kaip Giesmių Giesmėj, mylimieji čia susiliečia, čia vėl ieško vienas kito.

Jei pasaulyje žmogaus širdis siekdama savo tikslo yra vieniša, nes tie patys, kurie sėkmingu metu palaiko, sunkiu – nusigręžia, tai širdis ieškanti ir trokštanti to, kuris ją išlaisvino yra palaiminta, nes Jis, palaimintas per amžius Viešpats, Jėzus Kristus, yra ištikimas. Ir svarbiausia, kad ateinančio Jis neišvarys. Tai pažadas tvirtas tiems keleiviams, kurie pas Jį keliauja.

„Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk, nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė“ (Jn 6; 37, 38).

Jūsų kelionė palaiminta, nes Viešpats su jumis.

Atleisti

2011-07-17T11:40:00.000+03:00

Tuomet Petras priėjo ir paklausė: “Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?”

Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių” (Mt 18; 21, 22).

Vis galvojau apie atleidimą. Kartais lengvai pavyksta, o kartais sunkiai. Kartais net...

Todėl nusprendžiau patyrinėti ar yra mano aplinkoj žmogus, kuris man nusikalstų iki septyniasdešimt septynių kartų. Jau keli mėnesiai tyrinėju ir vis neradau tokio. Galvojau, kad gal tokio ir nebus, o Jėzus tik padidino skaičių, kad nebeskaičiuotume, o visada atleistume. Bet, deja deja, šiandien tokį suradau. Tai aš. Tai man reikia šitiek atleidimų.

Tai kam dar skaičiuoti kitų klaidas ir nuodėmes, jau įsitikinau, jų vis tiek bus mažiau nei mano.

Duona kasdieninė

2011-06-29T23:03:00.000+03:00

Šiandien, po Viešpaties tarnavimo, supratau kodėl nebematau Jo stebuklų, kurie anksčiau taip džiugino. Man Dievo Dvasios veikimas jau tapo kasdienybe ir aš greičiau nustebčiau jei kurią nors dieną nieko neįvyktų. Bet taip neturi būti. Juk neturime būti akli tam ką daro Viešpats.

Pasijutau sugėdinta, kai ta, kuri dar tik pirmuosius žingsnius žengia tikėjime, žvelgė į Dievo darbą ir šnabždėjo: „Stebuklas, tai tikras stebuklas“.

Šiandien taip pat kalbėjom ir apie devyniasdešimt devynias ir vieną avį (Lk 15). Ir kai išgirdau šlovinant Dievą dėl vienos, pagalvojau, o ką tuo tarpu veikia tos devyniasdešimt devynios. Ar tik ne Raštų prasmes jos aiškinasi bliaudamos viena kitai: „Bet... bet... bet...“

Atvirai sakau, aš susigėdau. Kad pasilenkti ir nuplauti kojas, teologinių žinių nereikia.

Kai Viešpats pažvelgia

2011-06-24T15:17:00.000+03:00

Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį. Mano siela yra kaip nujunkytas kūdikis (Ps 131;2).

Norisi pravirkti, kaip mažai mergaitei norisi verkti. Nežinau kas nutiko. Nežinau kodėl nebetinka buvusios tiesos ir supratimai. Lyg vaikiškos suknelės – gražios, spalvotos ir teikusios džiaugsmą, – kurias dar norisi saugoti, bet... Žinau, kad jų nebepasimatuosiu...

O bateliai, ach, tie dailūs bateliai, kaip jais didžiavausi. Nors eidama į juos nežiūrėjau, bet visada apie juos galvojau. Tvirtai laikė žinojimas, kad žinau ant ko stoviu.

Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.

Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! (Ps 139; 23, 24)

Turėti supratimą, tai nėra tai ką maniau. Žinoti jau reiškia ne tai kaip iki šiol supratau. O šitaip eiti, ir dar su bateliais, tikėjimo keliu netinka.

Nenaudinga, kaip visą tai buvo nenaudinga!

Palikusi išaugtinius rūbelius drebu ne nuo šalčio. Proto ir valios jėga pasirodė esanti silpnumu. Palikti savo sprendimus ir atkaklumą... Mano siela alpsta...

Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie!

Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo (Ps 84; 1, 2).

Kai pamatai, kad to nereikia daryti natūralia žmogiška jėga... Arba tiksliau sakant, kai pamatai, kad Dievo jėga, tai visai kitokios rūšies jėga, kuri iš tiesų gali prikelti mirusį! supranti savo silpnumo privalumus – „esame keičiami“ (2Kor 3; 18).

Nurimk, mano siela, nes Viešpats padarė tau gera! (Ps 116;7)

Dieve, kokie nesuvokiami Tavo keliai! Nesuvokiami išmintimi, neištiriami protu. Visa proto ir valios jėga prieina iki ribos ir... Išaugtos suknelės iširusios per šonines siūles... Gražieji, raudoni bateliai, kurie taip patiko, kad net augti nesinorėjo ir jie skaudžiai spaudė pėdas kol plyšo. „Esame keičiami“, kaip sako Paulius ir giriasi savo silpnumu.

Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens (Ps 63; 1).

Pirštai atsigniaužia, paleisdami paskutinę skarmaluotos išminties sagą. Jokios užuovėjos, jokios priedangos nuo svilinančios saulės. Nejauku, nesaugu... ir norisi pravirkti...

Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą! (Ps 43; 6)

Visą tai ko geidė siela pasirodė nenaudinga ir ji nepažino Dievo kelių. O dvasia pradžiugo patyrusi Dievo malonę. Dvi seserys apsikabina ir jaunesnioji rodo kelią.

Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji dvasia tegul veda mane tiesiu keliu. Dėl savo vardo, Viešpatie, atgaivink mane. Dėl savo teisumo iš visų bėdų išvesk mano sielą (Ps 143; 10,11).

Kažką išaugau, kažko netekau ir tai nebuvo prievarta. Ne. Visą tai galėjau ir galiu turėti. Tik kažkodėl visą tai jau nebepatinka. Ir verkti norisi ne dėl praradimų, o dėl to, kad tuščios rankos. Ir ką aš galiu? Tik girti ir šlovinti savo Viešpatį Dievą.

Kaip žemė išaugina želmenis ir kaip darže dygsta tai, kas pasėta, taip Viešpats Dievas įželdins teisumą ir gyrių visų tautų akivaizdoje (Iz 61; 11).

Meilės pradžiamokslis

2011-06-16T23:28:00.000+03:00

Sunkus išbandymas darbe teko. Bet kartu ir lengvas. Sunku buvo tik pradžioje, kai supratau, kad visos mano pastangos įvertintos apvaliai – nuliu. Kartėlį pajutau ir tamsios mintys pradėjo dengti šviesą. Labai nesinorėjo netekti tos šviesos, kuri paskutinėmis dienomis buvo ypač ryški. Ir, staiga, supratau, kad jei kovosiu prieš neteisybę pati susitepsiu tuo prieš ką kovosiu. Juk Viešpats viską mato ir Jis TIKRAI pasirūpins manimi. Tačiau nustumti viso to į šalį negalėjau, turėjau nuspręsti kaip elgtis ir dirbti toliau.

Šiandien, viena pasakė, kad darbe per daug meilės išdalinu. Tą „per daug“ ji lygino su tuo, kad, kaip liaudis sako: „lišną rozą iškoliosma“, kas išvertus reiškia – atsako nebus. Trumpam susimąsčiau ir paklausiau savęs: ar ir dėl to pasipiktinsiu? Šitie žodžiai atvedė į supratimą ir buvo kaip atsakymas į sprendimą, kurį priėmiau ankstų rytą eidama į darbą. Juk viskas taip paprasta – mano Viešpats Jėzus man liepė mylėti. Ir iš šio įsakymo turi kilti visi sprendimai. Juk nėra kito įsakymo, tik šis vienintelis. Jei noriu eiti su Viešpačiu turiu rinktis mylėti.

Tačiau tik šiandien pastebėjau kas iš tiesų yra meilė. Meilė tai ne geri darbai, ne geras žodis, ne malonūs pokalbiai, ne apsikabinimai, ne bučiniai. Viso to Paulius net nemini rašydamas korintiečiams apie meilę (1Kor 13). Mylėti reiškia nesipiktinti. Tai yra meilės pradžia – pradžia darbų, pradžia žodžių. Paulius net apie meilės ir neteisybės santykį sako: „nesidžiaugia neteisybe“. O aš... O mano nesidžiaugimas dažnai pavirsta į pyktį.

Atrodo, iš naujo teks mokytis mylėti.

Ir keista, pagalvojus, juk tiek laiko įtikėjusi, o dar tik pirmą žingsnį žengiu, tiek laiko su Viešpačiu vaikštau, o tik šiandien Jo veidą pamatau.

Ar dar ko nors trūksta?

2011-06-12T10:44:00.000+03:00

Vakar turėjom didelį susirinkimą. Daugybė besišypsančių žmonių sveikina vieni kitus, giria ir tapšnoja per petį. Viskas, atrodė, taip gražiai...

Deja, kantrybės užteko tik pradžiai.

Tie, kurie prisijungdavo vėliau taip pat iš pradžių dar šypsojosi. O paskui... paskui jau pradėdavo matytis nepasitenkinimo grimasos: tai vieni per ilgai scenoje užsibūna, o kitiems laiko per mažai; tai vieni per daug išaukštinti, o kitiems nepadoriai mažai dėmesio parodyta. Netgi maistas, kuriuo dalinosi, buvo lyg su pelynu: paragauk MANO.

Kadangi nereiškiu nuomonės, o tik tyliai stebiu kas vyksta, tai man pasiseka ilgiausiai išlikti visų draugu. Bet kai viskas per daug apkarto ir liepiau savo komandai sėstis į mašiną, tada jau ir man kliuvo. Tačiau buvo kaip parašyta: „Ims plikomis rankomis gyvates ir jiems nepakenks“. Sakyčiau, netgi buvo smagu žiūrėti kaip didelis vyras tampa mažu supykusiu berniuku.

Kartais klausiu savęs, ko aš lendu į tokius renginius. Bet čia sutinku tokių, kurie, patys tikriausiai, to nesuvokdami, yra, lyg maži šio pasaulio žiburėliai. Kalbu apie tuos, kurie nepažįsta Dievo. Tačiau, turėdami tiek pat gabumų ir talentų, vieni išpuiksta, užsideda arogancijos vainiką ir verčia kitus žemintis prieš juo, o kiti, lyg patys nieko neturėdami, gėrisi ir žavisi visais, netgi tais išpuikėliais.

Kartais sutinku žmonių, kurių širdyse įrašytas ir vykdomas Dievo įstatymas, ir jiems trūksta tik vieno.

Na, o mums, Dievo vaikams, ko trūksta? Juk žinome ko Tėvas nori – vienos širdies ir vienos sielos. Tad tegus pildosi Jėzaus malda:

„Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei.

Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Jn 17; 20-23).

“Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma” (Mt 19; 26)

2011-06-10T10:43:00.000+03:00

Evangelijoje pagal Matą yra tokia istorija apie turtingą jaunuolį, kuris laikėsi visų Dievo įsakymų. Tačiau jis klausė Kristaus: “Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?” (Mt 19: 16). Jis suprato, kad jam dar kažko trūksta (Mt 19; 20).

Jėzus atsakė: “Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane” (Mt 1;: 21).

Kaip žinome tas jaunuolis, po šių Jėzaus žodžių, nusiminęs pasitraukė. Kai Jėzus paaiškino pasitraukimo motyvus, mokiniai klausė: “Kas tada gali būti išgelbėtas?” (Mt 19; 25).

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma” (Mt 19; 26).

Skaitant Apaštalų darbus, man atrodo, kad vėl sutinku tą patį jaunuolį, kuris tada nuo Viešpaties pasitraukė ir liko su savo supratimu. Nesakau, kad tai tos pačios istorijos tęsinys, bet man jos abi papildo ir paaiškina viena kitą.

Štai Steponą užmuša akmenimis ir liudytojai padeda savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius (Apd 7; 58). Šitas išdidus, jaunas vyras stovėjo ir žiūrėjo kaip buvo užmušamas Steponas ir saugojo žudikų drabužius. Jis buvo tvirtas savo tikėjime ir, kaip suprantu, jam iš viso nieko netrūko. Vėliau jis apie save pasakoja: „Tobulai išmokytas pagal mūsų protėvių Įstatymą, ir buvau ypatingai uolus dėl Dievo“ (Apd 22; 3). Visai kaip tas jaunuolis iš Evangelijos: “Viso to laikausi nuo savo jaunystės“ (Mt 19; 20).

O dabar gražiausia vieta – tai kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui.

Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.

Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.

Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” (Apd 9: 1-4)

Kaip netikėtai Viešpats nubloškia Saulių į kelio dulkęs. Koks greitas savo turtų išpardavimas, kai lieka vienintelis klausimas: „Ką man daryti, Viešpatie?“ (Apd 22; 10)

Kaip aštriai šiandien man skamba žodis: „žinau“. Tiesiog, jo per daug. Per daug pas mane pačią, per daug kituose. Gal tai ir yra tas Sauliaus turtas, kurį jis taip greitai paleido, o vargšai susirinko. Kartais labai aiškiai pamatau, kad dėl šio krovinio ir neprasispraudžiu pro vartus. Kartais kitą stumdama pro tuos pačius vartus šaukiu, kad paleistų tą žinojimo naštą. Ir liekam už vartų po vieną, po du ar būreliais. Pasimeldžiame ir vėl, sukaupę jėgas, šturmuojame Karalystės vartus, bandome prasiveržti su visu savo turtu, lyg ten ko nors trūktų.

Ar ilgai, ar dar ilgai, Viešpatie, Tu nenublokši mūsų į kelio dulkes? Padėki mums pamesti savo naštas, kaip padėjai Sauliui.

Matomas ir nematomas Dievas

2011-06-06T05:43:00.000+03:00

Dar Senojo Testamento laikais, Mozė, klausydamas ir vykdydamas Dievo valią, užrašė tokią eilutę: „Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta – mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius” (Įst 29; 29).

Savo laiku, kai buvau paklydusi tarp Rašto studijų galvodama, kad kuo daugiau suprasiu, tuo daugiau Dievo pažinsiu, ši eilutė grąžino man bendravimą su Dievu, o ne su knyga. Nuo tada sugrįžo ramybė ir dviejų mylimųjų bendravimas. Iš tiesų, net nepagalvodavau, kad renku apie Dievą žyniais iš svetimų lūpų, kai tuo tarpu Jis pats laukia savo vaiko ir trokšta bendrauti. Tai viena iš Dievo savybių: Jis duoda apsčiai ir nešvaisto be reikalo. O aš buvau godi apreiškimams ir... pasiimdavau papildomai per žmones.

O štai dabar mėgaujuosi Dievo išmintimi, kurią labai aiškiai matau iš Jo vedimo, kai sekantis žingsnis parodomas jau paruošus kelią, pašalinus kliūtis ir sutvirtinus koją. Tikriausiai net prieš du tūkstančius metų, kai Viešpats Jėzus vaikščiojo su apaštalais, man nebūtų pavykę prieiti arčiau Jo nei esu dabar ir klausytis Jo paties pamokymų.

Ir štai Jo žodis visada ateina laiku ir būna tinkamas pamokyti toje situacijoje, kurioje tuo metu esu. Vakar atradau, kad Esteros knygoje niekur nėra minimas Dievo vardas. Gal visi tai žinojo, bet aš anksčiau to tikrai nebuvau pastebėjusi. Anksčiau tai galėjo būti tik sausas faktas, tačiau dabar tapo gyvu žodžiu, kuris paguodė, sustiprino ir padrąsino žengti toliau. Taip paprastai Viešpats parodė, kad nėra būtina matyti Jį savo kūniškomis akimis. Kaip Esteros knygoje, kur nėra žodžio „Dievas“, bet Dievas yra. Taip ir gyvenime, atverčiu puslapius, kur jau nebėra to ką mato akys, beAt... Dievas yra.

Būkit ramūs Dievo mylimi vaikai, nes Tėvas kiekvieną mūsų žingsnį mato ir visada laiku žiburį uždega. Tik Juo pasitikėkime... matomu ar nematomu.

Šitą dieną Viešpats padarė

2011-06-02T06:11:00.000+03:00

Tai Viešpats padarė, ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

Šitą dieną Viešpats padarė; džiūgaukime ir linksminkimės šiandien (Ps 118; 23, 24).

Pagalvojau, kad viskas turi būti Viešpačiui. Jei liūdi – liūdi Viešpačiui; jei džiaugiesi – džiaugiesi Viešpačiui; jei juokiesi – juokiesi Viešpačiui; jei verki – verki Viešpačiui.

Paulius labai gražiai apie Viešpaties tarną pasakė:

Ar jis stovi, ar krenta – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti (Rom 14; 4).

O kad tą Viešpaties galią suvokti, matyt, reikia kristi...

Aušrinė žvaigždė

2011-05-30T10:34:00.000+03:00

Saulėtas rytas, kaip padūkęs berniūkštis, užšoko ant stogų, nuslydo namų sienom, įsliuogė pro langus ir nubėgo gatvėmis slapstydamasis ilguos medžių šešėliuos. Gražu. Tai gražiausia akimirka – auštantis rytas. Jis gražus tiek kaime, kur rasotos pievos saulės šviesoje garuoja, lyg savo dvasią atiduodamos Dievui, gražus ir mieste, kur ta pati saulė dar nuo pažemės ima šildyti šlapią asfaltą ir džiaugsmingai žybčioja langų stikluos, įlenda į kambarį ir žadina miegalę Zitą :)

Šiandien rytas kitoks. Tikrai jis ne toks kaip buvo vakar, užvakar ar kurią nors kitą gražią dieną. Kitoks...

O vakar lijo. Lijo gausiai ir žemė priėmė lietų.

Nežinau ką Viešpats darė mano širdyje, bet verkiau kaip vaikas net nesuprasdama dėl ko. O Dievas tylėjo... O gal kalbėjo tik aš Jo neišgirdau. Bet aš kalbėjau daug. Juk negali tylėti matant Jo šlovę ir Jo nešlovinti. Negali tylėti suvokiant kiek Jis dėl tavęs padarė ir nedėkoti Jam. Juk Jis viską dėl manęs padarė ir atsisėdo į savo šlovės sostą. Ar gali tylėti ir nešlovinti jei net dvidešimt keturi vyresnieji jau sėdintys sostuose baltais drabužiais ir su aukso vainikais ant galvų parpuola prieš Jo sostą.

Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvenančiajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir padėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami:

“Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei – Tavo valia visa yra ir buvo sutverta” (Apr 4; 9-11).

Ar gali tylėti kai tau rytas aušta naujas – nesulyginamas su buvusiu, neapibūdinamas Jo šlovės spinduliuos.

Ir vis dėlto aš dar buvau akla. Gal ir dar esu akla, nes nesuprantu kas nutiko vakar, nesuvokiu ką Viešpats padarė, negaliu paaiškinti kodėl viskas taip staiga pasikeitė. Bet žinau, kad dabar trokštu pačio didžiausio brangakmenio – leisk man, Viešpatie, matyti Tavo šlovę.

„Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė“ (2Pet 1; 19).

“Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie bažnyčias. Aš esu Dovydo šaknis ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!” (Apr 22; 16)

Kas mane atskirs nuo Dievo meilės?

2011-05-16T22:43:00.000+03:00

Senokai berašiau. Šiaip tai man viskas gerai, tik turėjau... Nežinau net kaip visą tai užvardinti. Manau, kad tai buvo treniruotė. Tokia, visai nebloga treniruotė. Kūnui teko išmokti griežtos disciplinos ir judėti tiksliai viena kryptimi, o dvasia teko išmokti skraidyti :) tiksliau sakant, nenusileisti iki žemiško lygio. Na, kūnu, aišku, neatlaikiau ir kelias paskutines dienas ne bėgau, ne ėjau, bet jau šliaužiau iki finišo linijos. O dvasia... o dvasia, pasirodo, gana lengva ir visai lengvai gali sklandyti virš visko :)

Gerai jau, gerai, pasididžiavau biški. Tai Viešpats išlaikė virš visko, tai Jo gyvybės jėgos tekėjo manyje, tai Jo meilė neleido man kristi. Atiduodu Jam visą šlovę.

Aleliuja, šlovė Viešpačiui! Aš nenugalėta! Mes laimėjome:)

„Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje“ (Rom 8; 38, 39).

Dvasia pradžiugo

2011-04-26T20:22:00.000+03:00

Verkiu. Rieda ašaros ir net nebenoriu jų sulaikyti. Tegul rieda, nes šiandien man džiaugsmo šventė, nes ką tik įvyko tai, “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli” (1 Kor 2; 9).

Tikriausiai nesugebėsiu paaiškinti... Tiesiog, tegul kalba mano Viešpats.

Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: “Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko (Lk 10; 21).

Atleiskite, negaliu paaiškinti to kas vyksta, bet sakau, džiaukitės! Džiaukitės, nes Jis gyvas! Ir Jis taip realiai vaikšto, kad dar akimirka ir visi Jį pamatys... Labai to noriu...

Jis prisikėlė!

2011-04-24T08:11:00.000+03:00

Sabatui pasibaigus, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo. Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.

Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi. O angelas tarė moterims: “Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo. Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau” (Mt 28; 1-7).

Kad suprasti tai kas įvyko, neužtenka tik proto. Reikia, kad visa tai pereitų kiaurai per širdį. Reikia širdimi, kaip tos moterys, nusekti paskui Jėzų nešantį kryžių. Atverti širdį ir matyti Jo žaizdas, kančią, senkančias jėgas. Neleisti sau užsimerkti kai vinys sminga į rankas ir kojas... Skauda... Temsta akyse... Tegul suplyšta ta uždanga, kuri skiria mus nuo Jo...

Ir kai auštanti diena nušviečia prisikėlimo viltį, tos pačios moterys, tos pačios širdys, apimtos didelio džiaugsmo, skuba pranešti: „Jis prisikėlė!“

Net angelai nusileido paliudyti: „Jis prisikėlė!“

Tuščias kapas ir marškos, dengusios Kristaus kūną liudija: „Jis prisikėlė!“

„Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite“

Pats Jėzus prisikėlęs ir Dievo žodis, kuris yra tiesa, tai liudija.

Joms beeinant pranešti Jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas ir tarė: “Sveikos!” Jos priėjo, apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį.

Jėzus joms tarė: “Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys” (Mt 28; 9, 10).

Ir dabar pagalvojau, jog šita kryptis „Į Galilėją“ yra nuoroda. Kaip Senojo Testamento įvykiai buvo, lyg šešėlis to kas vyko Naujajame, taip ir šitie įvykiai, – lyg šešėlis to kas dar laukia mūsų.

Brangieji, mūsų Viešpaties mylimieji, Jis pamilo mus amžina meile. Ir mes Jį mylime. Sekant meilės evangelisto Jono žodžiais, Galilėjos Kanoje buvo vestuvės (Jn 2; 1), buvo stebuklų pradžia, kuriuos padarė Jėzus. Ir kaip parašyta, kad tas vynas buvo geresnis už tą, kuris jau buvo pateiktas į stalą...

Ir čia tik šešėliai, tik tai, ką dabar gali suvokti mūsų protas. Net neįsivaizduoju kaip tai bus nuostabu iš tiesų. Brangieji, manau, kad mes turime kvietimą į vestuves :)

O kas yra tie vargai ir rūpesčiai, kurie bando uždengti prisikėlimo viltį ir džiaugsmą. Jie tik melagiai kareiviai, kuriuos pasiuntė šio pasaulio vyresnieji primokę meluoti (Mt28; 11-15). Ar jais tikėsime? Jų melas apmokėtas pinigais, kurie sunyks su šio pasaulio valdovais.

Už mūsų viltį sumokėta brangiuoju krauju. Krauju to, kuriame nebuvo melo. „Jis prisikėlė!“ Jis davė mums viltį ir liepė eiti.

Tai toks mano šio ryto džiaugsmas. Tegul viltis Jame, mylimajame, pripildo ir jūsų širdis to džiaugsmo, kuriam esame pašaukti per amžius. Amen.

Tobulumo raištis (Kol 3; 14)

2011-04-21T17:29:00.000+03:00

Manau, kad turiu problemą. Tikriausia blogai, kad turiu tik dvi rankas. Aš turiu dvi rankas, kuriomis galiu paimu daiktus ir viską ką noriu paimti. Tačiau kartais pastebiu, kad galimybę imti ir turėti apriboja būtent rankos. Turiu jas tik dvi! O jei turėčiau nors keturias, ar, dar geriau būtų, bent šešias, įsivaizduojate kiek galėčiau pasiimti ir neštis su savimi.

Žinau, kad juokingai atrodyčiau :) Bet, nežiūrint išorės, viduje turėčiau didesnį pasitenkinimą.

Nepaisant, kartais nerealių, mano norų, žinau, kad Dievas viską sukūrė tobulai. Tačiau, tobulėti mums dar yra kur. Ir tai neprieštarauja Dievo valiai.

Štai prašome, kad Šventoji Dvasia liestų žmones, kad jie pažintų tiesą ir ta tiesa juos išlaisvintų. Bet ar kada pagalvojame, kad, būdami Dievo tarnai, turėsime tuos žmones priimti. Ar nenutiks taip, kad darbo daug, o rankų mažai?

Manau, kad prie viso šito labai reikia paprašyti Viešpaties, kad išplėstų ir mūsų širdis. Kad išplėstų ir pripildytų jas savosios meilės, kuri gali mylėti ir myli kiekvieną. Tada būsime pasiruošę priimti kiekvieną ir tarnauti Dievui pagal Jo širdį.

Juk laiško korintiečiams 13 skyrius nėra užrašytas tik tam, kad jį skaitydami žavėtumėmės ir aikčiotume: „Ach, kokia nuostabi ta meilė!“ „Ach, kaip gražu!“ „Ach, kaip tobula!“ Nepamirškime, kad „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3; 16, 17).

Štai todėl ir ši rašto vieta apie tobulą meilę yra užrašyta tam, kad suprastume ir pasimokytume kokia meilė turi būti mumyse. Kad žinotume tai ir keltume sau ne mažesnius reikalavimus nei užrašyta. Nes Dievas mus pamilo būtent tokia meile, tai ir mes, būdami Jo vaikai, turime taip mylėti kaip Jis myli.

Verta dar kartą perskaityti, nors daugelis jau atmintinai moka, skyrių apie tobulą meilę ir pamąstyti ko man dar trūksta. Ir žinoma prašyti, nes Kristus sako: „Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“ (Jn 14; 13).

Tebūna pašlovintas Jėzus Kristus, suradęs ir sugavęs tą paklydusią ir, priglaudęs prie krūtinės, parnešantis namo, kur jau ramybėje laukia devyniasdešimt devynios.

Darbai ir vartai

2011-04-18T22:51:00.000+03:00

„Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama.

Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose” (Pat 31; 30, 31).

Tik vakar su moterimis kalbėjomės apie tai ir tada pagalvojau, kad nelabai suprantu kaip tai turėtų atrodyti praktiškai. O šiandien teko pamatyti jau ir praktiškai.

Manau, kad ši vieta apie Dievo baimę ir darbus yra skirta ne tik moterims. Gal atrodo, kad čia nėra ryšio. Baimė ir pagyrimas – keistokas derinys. Visai kaip man šiandien, kai pakvietė užeiti į personalo skyrių. Ėjau, tikrai, su baime. O kai tokią išsigandusią apipylė pagyrimais, tai net nežinojau ką sakyti ir ką daryti. Bet čia, manau, eina kalba ne apie tokią baimę. Tiesiog, šioje situacijoje supratau apie ką kalba Dievo žodis.

Viena patarlė sako: „Viešpaties baimė padeda išvengti pikto“ (Pat 16; 6). O kad išvengtume pikto, pirmiausiai, turime pažinti savo širdį. Manau, kad Viešpats, būtent to mane ir moko. Tokia Jo valia, kad pažinčiau savo širdį ir suprasčiau ką iš jos turiu pašalinti. Iš tiesų, širdis turi būti švari, kad ir aplinkiniams teiktume švarą. Todėl būtina suprasti, ką Viešpats daro su tavo gyvenimu, nes savo gyvenimu tu palieti daugybę žmonių. Gali suprasti kas yra gera ir stengtis tai daryti, bet... To padaryti nepavyks jei širdis bus apkartusi nuo įsiskaudinimų, pavydo, pykčio, neatleidimo. Ir tai tik keletas dalykėlių, kuriuos iš savo širdies turi išmesti.

Kai prieš penkis mėnesius į šitą vietą darbe buvau įmesta gana grubiai, taip pat susidūriau ir su pasipriešinimu. Ta aplinka taip pat manęs nenorėjo ir priešinosi atvirai bei griežtai. Ne kartą verkiau ir bandžiau derėtis su Viešpačiu, bet... Bet Jis liepė mylėti taip kaip Dievas pamilo. Gana aukšti standartai. Ir kol stengiausi to mokytis, man vis atrodė, kad gyvenu tokiame laike, kai dar tik ruošiuosi daryti ką nors gero. O šiandien, personalo skyriaus kabinete, pasijutau lyg mokinė, kuri mokėsi, mokėsi, mokėsi ir net nepastebėjo, kad kontrolinis jau parašytas. Ir, atrodo, visai neblogai parašytas. Keista atrodo tik tai, kad nieko lyg ir nedariau. Tiesiog, gyvenau kaip supratau ir dirbau tai ką privalėjau dirbti ir padaryti.

Todėl dėkoju Viešpačiui, kad Jis tokį paprastą gyvenimą ima ir naudoja. Naudoja taip, kad ir aš su džiaugsmu galiu sakyti visiems, jog esu tikinti Gyvuoju Dievu, kuris keičia mano gyvenimą ir pripildo jį džiaugsmo ir ramybės. Tos ramybės, kurią tik Jis duoda ir kuri taip visus žavi.

Na, o grįžtant prie darbų ir vartų... Manau, kad tie darbai jau taip prigyrė, kad dabar teks eiti pro vartus :) Tiksliau sakant, teks eiti pro kitas duris. Guodžiuosi tik tuo, kad Dievas neduoda didesnių išbandymų nei galime pakelti. Todėl net nesiruošiu nuveikti ką nors svarbaus, ar padaryti kokius didžius darbus. Tik ruošiuosi dar labiau priartėti prie Viešpaties pasitikėdama Juo, nes tik Jis vienas pradėjęs darbą mano širdyje jį gali ir užbaigti.

Netylėki

2011-04-16T08:09:00.000+03:00

Šią naktį lietus išsiliejo ir aš nesumerkiau akių,

Šią naktį širdis kai kentėjo ir buvo šioj žemėj tylu.

Bet rytas išaušo ir saulė pažėrė šviesos spindulių...

Tik viskas tebuvo apgaulė ir sieloje buvo tamsu.

Šią naktį alsavimas tilo ir buvo pakilti sunku,

Šią naktį ir šauksmas nutilo – tikėjimu tyliai budžiu.

O vėjas pakilo ir lūžo nuo medžio sudžiuvus šaka

Ir vėtra grūmojo įtūžus... pasauly stovėjau viena.

Tylėkite, paukščiai, tylėkit. Žiedai, nebeskleiskit kvapų.

Užmerkit akis, negirdėkit pasaulio klastingų dainų.

Kalbėk mano Dieve, kalbėki, aš Tavojo žodžio alkstu,

Prašau, jau dabar, netylėki, jau nieko daugiau neturiu.

Visi labai ant poezijos pasidavė, bandau ir aš prisijungti :)

Šį rytą, peržiūrėdama savo seną kūrybą, radau šitą eilėraštį. Pabandžiau prisiminti ką aš čia taip skausmingai pergyvenau.

Jis parašytas prieš du metus. Buvo pati tikėjimo kelionės pradžia. Buvo tik keli mėnesiai kai gyvenau gyvenimą, kuriame nebuvo ašarų. Mane toks staigus pasikeitimas vis dar labai žavėjo, kartais trikdė, todėl visame tame pasikeitime stovėjau ir dairiausi kaip vaikas. Dievas nuostabus, nesuvokiamas, o tai ką Jis darė mano gyvenime man labai patiko. Ir kam gi nepatiktų kai abejones pakeičia ramumas, kai viską draskantis pyktis išgaruoja ir lieką ramybė ir malonus gerumo jausmas. Taip, tada viską svėriau jausmais. Man tai buvo ženklai ir stebuklai patvirtinantys, kad Dievas su manimi.

Bet štai atėjo pirmas išbandymas, kai dėl Viešpaties vardo buvau pasmerkta. Negaliu sakyti, kad tai buvo didelis išbandymas. Tačiau tuo metu tai buvo tiek kiek galėjau pakelti. Ir tą naktį jau šaukiausi Dievo.

Šiandien man gaila jaunų krikščionių, kurie patiria tuos pirmuosius išbandymus. Jie klausia: „Kodėl man taip nutiko?“ arba „Kodėl Dievas manęs neapsaugo?“ arba netgi „Kur Dievas, kuriuo aš tikiu?“ Atrodo, apkabinčiau, nuraminčiau, paguosčiau, bet... Ne mano paguodos jiems reikia, bet pamatyti Dievo veidą, išmokti nusilenkti Jam ir šauktis Jo. Nes tik Jis pradėjęs darbą jumyse gali tai ir užbaigti.

Todėl mano paguodos žodis būtų toks kaip Petro:

„Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.

Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu.

Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų – šlovinama“ (1Pet 4; 12-14).

Kodėl pyksti?

2011-04-14T05:26:00.002+03:00

Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.

Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’

Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką, sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.

Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’ (Mt 20; 1-15)

Gerai žinoma istorija. Tačiau kai ją skaitydavau nesuprasdavau vieno dalyko, kad šito neįmanoma pakeisti. Su dangaus karalyste viskas gerai, čia nieko nebandau keisti. Bet mane nustebino tai, kad gyvenime darbininkų santykis su šeimininku lieka toks pats ir jo neįmanoma pakeisti.

Šita istorija man pasikartojo darbe. Viena moteris, neseniai pradėjusi dirbti pas mus, gauna didesnį atlyginimą nei kitos, kurios jau seniai dirba. Sukilimas prasidėjo visuotinis – visos vertos gauti daugiau nei ji. Pyktis, neapykanta tos moters atžvilgiu visas suvienijo ir dabar jos reikalauja TEISYBĖS.

O aš maniau... Nežinau, kodėl taip pagalvojau, kad Biblijos šeimininko pasakyti žodžiai gali atverti akis. Gal pasaulis tų akių visai neturi?

Jų kova dėl teisybės buvo „šventa“. Bet dabar jų sukilimas bus numalšintas. Norėjo tiesos, dabar ją sužinos. Vakar išsiaiškinau kodėl vienai iš jų mokama daugiau nei kitoms. Dabar iš jų bus atimta priežastis pykti ant tos moters. Bet kas iš to, jei ir dar kartą priminsiu, kad jų pyktis buvo dėl to, kad šeimininkas geras. Kas iš to. Kas tą supras?

Kartais viskas atrodo taip beviltiška ir klausiu savęs: „Ką tu čia darai?“ Bet ką man dar daryti? Juk ir šiuo konkrečiu pavyzdžiu iš Biblijos galiu pasiguosti. Neparašyta, kad darbininkai po šių šeimininko žodžių mušėsi į krūtinę atgailaudami. Tikriausiai išsiskirstė murmėdami ir nepakeitę nuostatų. Kaip tada, taip ir dabar. Gal aš per daug noriu...

Pasitikėjimas

2011-04-13T05:29:00.000+03:00

Jau pirmieji žolės lapeliai ima kilti į viršų. Pirmi ir tokie gležni ir švelnūs. Perbraukiau ranka per sužaliavusį kupstelį – toks pavasariškas bundančios gamtos prisilietimas. O aplinkui pernykštės mirties stagarai... Tai lyg mirties kiautas, kurį turi praplėšti užgimstantis.

Kai ką nors pradedi būna toks didžiulis energijos pliūpsnis. Tada pirmuosius žingsnius žengi su pasitikėjimu ir jėga. Tačiau, kaip tas daigas besibraunantis į saulės šviesą, susiduri su pasipriešinimu.

Gyvenime daug ką esu pradėjusi ir tik nedaugelį darbų užbaigusi. O ir tuos, kuriuos užbaigiau tai su didžiuliu vargu. Bet ne taip yra su Dievu. Šiandien vis labiau ir labiau įsitikinu, kad tas kuris pradėjo mumyse gerą darbą, turi galią tai ir užbaigti. Ir gali tada tik stebėti kaip visos baimės, priešiškumas su visokiais sunkumais, kaip mirę ir sudžiuvę stagarai į šipulius subyra. Tai nėra jėga, kuri pripildė mane, ne kažkokia tai nesuvaldoma energija, o paprasčiausias pasitikėjimas Juo. Tai mano Viešpats, kuris yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu” (Hebr 13; 5).

Todėl galime su pasitikėjimu tarti: “Viešpats mano padėjėjas – aš nebijosiu! Ką gali padaryti man žmogus?” (Hebr 13; 6)

O pavasarinė šalnos išbaldo žolės lapelius...

Supraskime, kad ne šiltadaržyje augame. Tačiau, kaip sako Raštas: “Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė” (Iz 30; 15)

Geros dienos, brangieji, Viešpats su jumis. Niekada to nepamirškite :)

Prieš vėją

2011-04-11T20:49:00.000+03:00

Vėjas ištaršo plaukus, perpučia striukę ir sutelkęs jėgą verčia atgal. Šalia nukrinta nulūžusi medžio šaka, o tujų gyvatvorė ošia kaip jūra. Nors nedidelis atstumas iki darbo, bet tas ėjimas prieš vėją buvo labai nemalonus ir net sunkus, pasakyčiau.

Na, man tikriausiai toks laikas šį kartą išpuolė. Vėjuota gi visame mano gyvenime kažko tai pasidarė – gūsiais net uraganas kyla. Net einant į darbą vėjas atsisuko priešpriešinis. Gerai, kad atstumas nedidelis, tai šitą dar praeinu.

Tikriausiai jau turėčiau būti įpratusi, bet vis tiek skaudžiausia būna kai artimas, tas kuriuo jau pradėjai pasitikėti ima ir stoja į vieną gretą su tais, kurie tave naikina. Čia jau kaip vėjuotą dieną nuo didelio medžio nulūžus šaka krinta ir pataiko. Ką padarysi, šiam pasauly labai jau nepastovios tos oro sąlygos :)

Tiesiog, šitą situaciją įvardinau kaip didelį priešpriešinį vėją. Taip ir meldžiausi, sakydama, kad nebegaliu paeiti, kad mane bloškia atgal ir prašydama, kad Viešpats parodytų kur galiu bent trumpam pasislėpti, pailsėti, atsigauti. Iš tiesų norėjau pasislėpti ir mintyse ieškojau kur galiu rasti užuovėją.

Tačiau, ar bandėte kada atsistoti prieš vėją, bet kartu remtis į plačią sieną. Efektas ne tame, kad tavęs jau nebegali pastumti, o tame, kad vėjas jau grumiasi su ta nepajudinama siena, o tu atsiduri tarsi neliečiamumo zonoj.

Tai va, slėpynių mūsų Viešpats, pasirodo, nemėgsta žaisti. Jei jau pasirinkai kelią ir kryptį tai ir eik nesidairant kur čia užlysti ir pralaukti kol vėjai aprims. Nelabai tie vėjai rimsta, žiūriu, taip pasislėpus galima būtų ir visą gyvenimą prastovėti.

Paulius laiške korintiečiams, primindamas izraelitų kelionę per dykumą, rašo: „Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus“ (1 Kor 10; 4). Ar būtų naujiena jei pasakyčiau, kad ta uola ir šiandien mus lydi? Juk „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Heb 13; 8). Todėl supratau, kad į šitą uolą galiu drąsiai remtis, nes ji nepajudinama ir aš nesvyruosiu.

Ir jei dabar man rieda ašaros, tai jos iš džiaugsmo, nes radau šitą tvirtą uolą. Žinoma, kad apie tai žinojau, bet kas iš to žinojimo jei jo nenaudoji. O štai dabar išdrįsau atsiremti. Labiausiai širdį liečia tai, kad Jis toks artimas ir patikimas. Jis – Guodėjas, Patarėjas. Jis tas, kuris gali tave išlaikyti. Ir svarbiausia meilė...

Dieve, juk Tavo meilės tiek daug, kad jos užtektų kiekvienam! Bet kodėl taip mažai tų, kuriems jos reikia?

Tik Dievo lauk, mano siela. Mano viltis yra Jame.

Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė – aš nesvyruosiu (Ps 62; 5, 6).

Apžvalga

2011-04-09T12:04:00.001+03:00

Rytas... Praviras langas įleidžia į kambarį pavasario drėgmę ir paukščių čiulbėjimą. Vis tankėjantys pravažiuojančių mašinų garsai, lyg ženklas, kad miestas jau bunda. Laikas keltis ir man. Šiandien jaučiuosi kaip sportininkas, prabėgęs pro finišo liniją. Šiandien bėgti nebereikia. Šiandien, išmiegojusi net dvylika valandų, galiu apžvelgti rezultatus.

Švintanti diena pirmiausiai atidengė nuvytusius gėlių lapus. Aišku, mano įtemptos savaitės pasekmes patyrė augalėliai. Atrodo, lyg kurį laiką nebūčiau grįžusi namo. Daugiau permainų kambary nesimatė, neskaitant netvarkingai vakar nuspirtų tapkių. Tačiau, kai užviręs arbatinukas pašaukė į virtuvę, supratau, kad namo vis tiktai sugrįždavau: indaujoje neberadau nei vieno puodelio, o kriauklė liūdnai dūsavo apžiojusi krūvą lėkščių :)

Iš tiesų tai šias dvi savaites jaučiausi kaip sūris spaustuvuose. Kiekviena diena, atrodė, išsunkia iki paskutinio lašo tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Visą šį laiką dariau kiek besugebėjau daryti ir vis žiūrėjau į Viešpatį laukdama ką Jis dėl manęs padarys. Prisipažinsiu, kartais šmėstelėdavo mintis, kad Viešpats nemato mano vargo. Neganą to, dar stovi Mokytojas šalia ir moko dvasinių gyvenimo principų, neatsižvelgdamas į tai, kad mokinė jau ir taip vos gyva nuo pasaulio vargų. O antradienį, kai spaudimas šitam ir taip jau sausam sūriui :) buvo dar labiau padidintas, beliko tik metus viską pareikalauti teisingumo mano atžvilgiu.

Tačiau kas bus tas teisėjas, kuris nustatys kaltininką ir pareikalaus atlyginti nukentėjusiai, tai yra man.

Čia atradau įdomų dalyką. Jei Dievas netampa Teisėju, tai žmogus ir šiuo atveju aš pati, Jį padarau kaltinamuoju. Kažkodėl tai atrodo, kad Dievas turi, matydamas mano per didelius planus, sėstis prie kompiuterio ir daryti mano darbus, matydamas darbe per didelį krūvį užkrauta man, turi įkvėpti mano vadovus duoti man pagalbininką. Juk Jis gali, bet... nedaro. Kaltas!?

Kaip greitai galime pamiršti, kad visi tie įsipareigojimai ir darbai nėra Dievo primesti. Dėl pinigų, dėl to, kad nori gera daryti, ar dar kokie asmeniniai motyvai ir, žiūrėk, iš po darbų jau tik „ausys kyšo“. Bet tie mūsų darbai ar Jam ką nors padaro? Tai Jis pats vienas dėl mūsų jau viską padarė.

Ir nors šios savaitės buvo sunkios fiziškai, bet labai naudingos dvasiškai. Manau, kad turėjau daug naudingų ir gerų pamokų. Ir nors nieko gero nepadariau, bet turėjau progos pasimokyti ieškoti paguodos ir padrąsinimo Jame. Nes Jis visada yra su manimi. Ne tik tada kai man sekasi, kai džiaugsmas širdy, bet visada. Juo labiau tada, kai kelias sunkus.

Tokia yra Dievo meilė. Iš savo kantrybės Jis veda mus prie malonės sosto ir dovanoja ne tai kas rytoj pasibaigs, o tai kas amžiams išlieka – ne laikinumą, o amžinybę savo meilėje.

Pavasarinis lietus

2011-04-04T05:28:00.000+03:00

Jau pasirodė pavasario ženklai. Snieguolės pražydo ir baltus savo žiedelius glaudė prie bebaigiančio tirpti sniego. Dabar jau randa ir žibuoklių. Ir mes žinome, jog prasideda pavasaris.

Kartą Jėzus savo mokinius mokino: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, žinote, jog artėja vasara“ (Mk 13; 28).

Aišku, pavasariui ar vasarai nustatyti dabar turime kalendorių ir visai nesvarbu, kad žemė dar būna įšalusi ir kieta, bet mes vis tiek, jei pagal kalendorių pavasaris, tai tą laiką ir vadiname pavasariu. Taip pat tiksliai žinome už kelių dienų ateis vasara. Gerai, žinoma, tas žinojimas. Tačiau vis tiek, kol neišeina pašalas ir žemė nesuminkštėja nedygsta daigas.

Šiandien taip norisi papasakoti nuostabų dalyką apie pavasarį širdyje. Apie tai kaip suminkštėjusiose širdyse pasirodo pirmieji pavasario ženklai. Apie pražystančią meilę ir vienybę Jame, Mylimajame.

Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!

Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės.

Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia! (Ps 133)

Tačiau ne visada ta vienybė taip sužydi. Ar tada turėčiau dejuoti: „Kaip negera ir nemalonu, kai...“ Žinoma, skaudu ir liūdna. Tačiau mums duotos rankos ne tam, kad atstumtume, o tam, kad galėtume apkabinti. Duotos kojos, ne tam, kad nueitume ieškoti kitu žmonių, minkštesnėmis širdimis, o tam, kad ateitume su Viešpaties meile. Duotos akys ne tam, kad užsimerktume, o tam, kad matytume. Nors ir pro ašaras, bet matytume taip kaip mus mato Kristus. Juk Kristus meldėsi, kad mes pasiektume tobulą vienybę. Ir aš tikiu tuo, kad mes jau esame viena Jame. Tereikia tik ir čia, žemėje, mums vienas kitą apkabinti ir mylėti kaip Jis mus pamilo.

Todėl, manau, kad pavasaris atėjo. Nežinau, gal ašaras galiu sulyginti su pavasariniu lietum, kuris dar labiau suminkština žemę. Todėl tegul lyja. Juk po lietau taip gražiai sužaliuoja pievos.

Kaip žiedas išsiskleidžia

2011-03-30T22:58:00.001+03:00

Yra tokia galimybė, su vaizdo kameros pagalba, stebėti kaip skleidžiasi gėlės žiedas. Gėlę nufilmuoja, o paskui rodo sugreitintai. Kai matai tą pumpuro sprogimą, veržlumą, energiją, matai paties gyvenimo grožį. Ne žiede, ne jo spalvoje, puošnume, kvapnume, bet energijoje su kuria skleidžiasi žiedas. Ir tai yra tik tiek kiek gali užfiksuoti akys.

Daug apibūdinimų yra gyvenimui. Daug gražių žodžių apie gyvenimą pasako poetai. Aš pati turiu surinkusi visą pluoštą gražių frazių. Tačiau šiandien jos nebetinka. Nes tai labai paviršutiniška. Šiandien aš pažįstu Tą, kuris duoda gyvenimą. Išoriškai jokio skirtumo. Ir naštų Dievas nepašalina. Tačiau viduje, netgi sunkiausią dieną, vyksta tai, kas primena žiedo skleidimąsi. Ir žinote kodėl? Nes gyvenimas, kurį duoda Dievas, neišsenka :)

Iš kur upės teka

2011-03-28T16:13:00.000+03:00

Vaikystėje, kai nueidavom prie upės, labai trokšdavau nueiti prie pradžios ir pamatyti iš kur išteka ta upė. Arba, kai surasdavau mažą šaltinėlį, bėgdavau pasroviui, kad pamatyčiau kaip jis pavirsta į plačią upę. Tiesa, nei didelės upės pradžios nesuradau, nei šaltinėlio kelio iki galo nesusekiau. Tik sužinojau, kad upė platėja ir gausėja vanduo joje nuo daugybės šaltinėlių ir upeliukų įtekančių į ją. Toks tad principas gausėjimo, kurį mes, žmonės, galime suvokti.

Biblijoje daug upių aprašyta, tačiau viena yra ypatinga. Tai upė ištekanti nuo Dievo ir Avinėlio sosto (Apr 22; 1). Šios upės pradžia aiški – gyvenimo vandens upė išteka nuo Dievo, nes Jame yra gyvybė. Tačiau čia man iškilo kitas klausimas: kodėl žmonės nepažįsta šios upės plačios ir gilios?

Kartą, skaitant Evangelijos komentarą apie duonos padauginimą, radau tokį išvedžiojimą, kad, atseit, žmonės turėjo su savimi duonos ir pasidalino vieni su kitais. Tačiau, deja, labai gaila ir su giliu liūdesiu turiu pripažinti, kad tai tiesa. Mes tikrai dalinamės. Pradžioje dar su Dievo palaiminimu, o vėliau jau nusprendžiame, kad ir to nebereikia, juk vis tiek tai iš mūsų triūso. O Jėzus lai stovi ten ant kalno ir meldžiasi, o mes neturim laiko, nes turim rankas ir kojas ir turim dirbti, kad galėtume kitiems padėti. Juk mes krikščionys – rūpinamės kitais, padedame kitiems, pamaitiname kitus. Ir skaitant Bibliją (jei dar kartais ją skaitome), jau praleidžiame tas eilutes apie Dievo Dvasios dovanas, stebuklus, išgydymus, numirusių prikėlimą (čia tai jau visai). Daug svarbesnės ir patikimesnės tampa knygos parašytos šventų žmonių, kurie atsiskyrę nuo pasaulio studijavo ir meditavo Dievo žodį. Jie tampa tais šaltiniais, kurie atgaivina ir skatina dirbti Dievo darbus. Ir čia viskas logiška ir suprantama. Juk bet kuri upė gausėja ir platėja nuo šaltinių ir upeliukų įtekančių į ją.

Vakar pažiūrėjau į mūsų upę – patvinusi truputį. Padavė vandens nuo pakrančių. O vanduo rudas, sūkuriuose užputojęs ir atliekas visokias suka. Visą tai matai ir net nebesitiki, kad kažkur ten, pradžioje, teka švarus ir skaidrus šaltinėlis pradedantis visą šita reikalą...

Ir vis dėlto, aš noriu braidyti gyvenimo vandens upėje tokioje kokia ji išteka nuo Dievo ir Avinėlio sosto – tyroje ir tvaskančioje tarsi krištolas (Apr 22; 1). Toje upėje, kurioje braidė Ezechielis (Ez 47; 1-5), pradžioje iki kulkšnių, paskui iki kelių, vėliau iki juosmens, kol jau nebegalėjo perbristi ir turėjo plaukti.

Kas mums yra? Kodėl šios upės, gausėjančios be žmogaus pagalbos, mes nesurandame? Ar tik nebus priežastis tame, kad mes vis dar neapakome ir matome gausėjimo principus, tai yra savo kaip krikščionių pareigą prisidėti prie duonos padauginimo, prisidėti prie upės gilėjimo ir platėjimo. Viskas gerai, pasakysite man, taip ir turi būti. Žinoma, pritarsiu jums. Tik dar vieną klausimą turiu.

O kur tikėjimas? Ar Dievas negali padauginti duonos? Ar Dievas negali atverti gausėjimo šaltinio?

Kartą savęs paklausiau, kaip manai, žmonės valgė savo atsineštą duoną ar vis tiktai valgė ir pasisotino iš tų penkių kepaliukų? Tada turėjau pripažinti, kad neturiu tikėjimo ir remiuosi supratimu. Nes tikėjimas prieštarauja prigimčiai ir tikėjimui nereikia jokių įrodymų.

Tai iš kur teka gyvenimo vandens upė?

Tas kuris sukūrė dangus ir žemę ir visus jų pulkus, davė gyvybę žmogui, argi Jis negali atverti gausėjimo šaltinio?

Atsipeikėkim, juk savo netikėjimu užkertame kelią Dievo malonės darbui. Nes kaip ir parašyta, kad dėl jų netikėjimo Jėzus, savo tėviškėje nedarė daug stebuklų (Mt 13; 59), dėl netikėjimo mokiniai negalėjo išvaryti demono (Mt 17; 20).

Gal atrodo, kas čia tokio, kad duonos pats pasiimsiu, ar kad ne tokioj gyvybingoj ir švarioj upėj pabraidžiosiu. Kas čia tokio jei stebuklų nematysiu. Gerai jei tik tiek bėdos būtų. Bet jei netikime Dievo galia padauginti duoną, jei netikime, kad Jis savo žodį užrašė taip kaip reikia ir žmogui nieko pridėti ir prigalvoti nebereikia, tai kaip patikėsime savo išgelbėjimu? Juk parašyta: „Dievo jėga PER TIKĖJIMĄ jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku“ (1 Pet 1; 5).

Taigi, brangieji, tik tikėjimu mes braidome gyvenimo vandens upėje. Tegul ir iki kulkšnių, bet tai yra Dievo jėga per tikėjimą. Kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu”.

Ir, aišku, mano nuoširdus palinkėjimas visiems, plaukioti gyvenimo vandens upėje :)

Jėzus pravirko

2011-03-26T08:38:00.000+02:00

http://www.delfi.lt/news/daily/crime/article.php?id=43614253

„Aš parodysiu jums, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs, turi galią įmesti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“(Lk 12; 5)

Štai kur akivaizdūs šėtono darbeliai. Kaip tai pažįstama ir kaip skaudu. Jis gali užvaikyti žmogų visokiom iliuzijom, siekiais, tikslais žadėdamas gyvenimą, o paskui pasiūlo peilį po kaklu. Taip, nes toks jo tikslas. Rodydamas pasaulio karalystes nuveda į pragarą.

O ten komentaruose liejasi pasmerkimas. Tiems komentatoriams vis dar atrodo, kad jie eina užkariauti tų karalysčių, o šitas jiems tik trukdė. Naivuoliai, savimi pasitikintys naivuoliai. Jei taip sąžiningai, kažin ar jie patys niekada nebuvo priėję prie minties, kad nebenori gyventi.

Aš nepažįstu šito žmogaus, bet žinau, kad Viešpaties meilė dega šitam žmogui. Dievas per Jėzų Kristų ir jam atleido, kad ir jis turėtų galimybę išsigelbėti. Žinau tai, nes nepažįstu jo, bet dėl jo labai suskaudo širdį. Tai Viešpats pažiūrėjo į žūstantį ir pravirko.

Prašau, pasimelskime už šitą vyrą. Gal jau nebėra žmogaus, kuris jį laimintų, gal visi jau jį keikia. Bet Jėzus nepasmerkė nė tų, kurie Jį teisė, kurie prikalė prie kryžiaus. Nesmerkė ir tų, kurie iš Jo tyčiojosi, paskui dalinosi Jo rūbus. Jėzus nepasmerkia nė šito.

"Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3;16).

Lyg maži karoliukai

2011-03-20T22:23:00.000+02:00

Šiandien užklydo tokia paprasta mintis. Neturiu kuo jos paremti, pagristi ar reikalui esant apginti. Tai tiesiog mintis. Lyg karoliukas iš nežinomo vėrinio. Gal tik kol kas nežinomo. Kaip ir tie minčių karoliukai, kurie nenorėjo pasimesti užmarštyje ir atkakliai vis primindavo apie save. Dažnai jas derindavau prie kitų minčių, bandydavau jungti. Bet jos niekur netiko, nes buvo atsiradusios be pagrindo, be krypties. Tačiau širdyje vis buvo saugomos kol vieną dieną tapo nuostabiu vėriniu. Šiandien suprantu, kad tos mintys buvo Dievo Dvasios sušnabždėtos, nes vieną dieną jos buvo suvertos ant vienos Biblijos eilutės.

Yra nuostabu patirti kaip Dievo žodis surenka mano pavienes mintis, atsiradusias skirtingu laiku ir skirtingom aplinkybėm, ir suveria lyg vėrinį. Suveria nuostabų vėrinį – gyvą, žaižaruojantį. Ir tai ne tų karoliukų – minčių – savybės. Tai tas siūlas – Dievo žodis, kuris perveria kiekvieną mintį kiaurai, atgaivina ir pripildo pulsuojančios gyvybės. O! moterys atsisakytų brangiausių perlų vėrinių jei tik galėtų akys išvysti šitą įstabų grožį. Tai tobulas juvelyro darbas.

Kaip kruopščia ir atidžiai Dievas dirba su smulkmenom ir papuošia Viešpats savo nuotaką.

Man tai šių dienų atradimas.

Tas mažas žemės lopinėlis

2011-03-16T06:10:00.000+02:00

Visi krizės laikotarpiai patikrino ir parodė, kad tie žmonės, kurie turėjo savo žemės, nors ir mažą lopinėlį, jį dirbo ir prižiūrėjo, iš jo ir išgyveno. Tas žemės lopinėlis juos išmaitino kai daugiau iš niekur negalėjo įsigyti. Juk būna, kad nereikia nei didelės krizės, o pinigų staiga pritrūksta, negali nusipirkti maisto. Tada ir pamatai, kad tas triūsas, dirbant savo žemę, nenuėjo veltui.

Kai buvau maža ir norėdavau padėti mamai ravėti daržus, dažnai išraudavau geruosius daigus, o bloguosius, tas piktžoles, palikdavau. Man jos atrodydavo gražesnės, todėl ir palikdavau. Bet buvau išmokyta skirti, kurie daigai mane maitina ir juos reikia prižiūrėti, o kurie kenkia mano prižiūrimiems daigams ir juos reikia išravėti.

Jėzus, kalbėdamas apie sėjėją, kalbėjo ir apie dirvą – apie žemės lopinėlį, kuris yra atskirtas nuo pasaulio. Tai yra mūsų širdis.

Kaip dažnai mes čia ateiname su kauptuku? Kaip dažnai iškapojame piktžoles ir išpurename savo dirvą, kad kritęs žodis galėtų giliai įleisti šaknis ir netrukdomas augti.

Dievas duoda išminties, kad skirtume kas yra gera, o kas bloga. Tai duota ne vien tam, kad galėtume kitus mokyti. Pirmiausia, manau, tai duota mums patiems, kad galėtume prisižiūrėti tą mažą žemės lopinėlį – savo širdį.

Žiūrėk, vasaros pradžioje, kai jau sudygsta daržuose pasėti augalai, kaip matosi, kuris žemės lopinėlis yra darbščios šeimininkės. Ypač kolektyviniuose plotuose, tokie lopinėliai net šviečia tarp kitų. Vasarai įpusėjus, darbšti moteris jau su džiaugsmu pradeda imti savo darbo vaisius. O kitų, neprižiūrėtuose plotuose, piktžolės naudinguosius augalus smaugia ir apsileidėlei šeimininkei apie kojas vyniojasi.

Ar nori, kad tavo laukas būtų kaip darbščios moters, kuriai nebaisios jokios krizės, nes ji prižiūrėjo savo žemės lopinėlį ir tą žemė duos vaisių ir maitins ją ir jos šeimą. Pastebėkite atėjus pavasariui, tokios moterys visada į savo lauką eina su kauptuku rankoje. Ir nors atrodo, kad ten viskas švaru ir nėra jokių piktžolių, jos visada randa ką iškirsti, kur papurenti.

Kauptukas – geras daiktas, – nes, deja deja, ten visada yra ką iškirsti :)

Pletkai

2011-03-13T07:19:00.001+02:00

Gal ir gerai Paulius parašė moterims. Kartais ir aš išbaru save, kad nepatyliu. Bet... Nu, negaliu ištylėt kai skaitau ar girdžiu „pažįstančių“ Dievą svarstymus. Visas religijas, visus mokymus vienam dievui užkabina ir laiko tokį dievą visų stipriausiu, nes visą tą šlamštą atlaiko. Čia jau ir iš vištos, kvailiausiu laikomo paukščio, galima pasimokyti. Šitoji ir tai turi VIENĄ gūžtą kur padeda kiaušinį. O žmogui, kažkodėl, atrodo, kad dievas, neapsisprendžia ir mėto savo žodį kur papuolė. Dar kas nors, kokį nors protingai atrodantį išvedžiojimą apie dievą pateiks ir šitą užkabinam.

Kai grįžtu į savo kraštą ir prisiklausau apie save ir gero, ir blogo, ką praneša kaimynės tetos dukra dirbanti kartu su ta, kurios dukters draugė pažįsta mano bendradarbę iš kito cecho (kurios, kažkodėl aš nepažįstu), tai dar niekada nesu atradusi tame tiesos apie save. Kartais net pagalvoju, kad jei sužinotų kaip iš tiesų gyvenu tai, tikriausiai, nepatikėtų. Sakytų ne, taip negali būti, anoji sakė, kad tu taip gyveni, ne, tu darai taip, nes anoji taip sakė. O kam nors įdomu kaip aš IŠ TIESŲ gyvenu? Tikriausiai nelabai, tai ir aš nesistengiu aiškinti. Kas norės žinoti, pasiklaus manęs pačios.

Jei Dievas tyli visą tai matydamas, tai dar nereiškia, kad pritaria. Toks laikas duotas mums, kai Dievas jau viską, ką reikia žmogui žinoti apie Jį, paskelbė. Tai laikas, kada mums reikia rinktis: pažinti tikrą Tiesą ar sekioti paskui tiesas. Nes daug gražių tiesų, bet tik viena tikra.

Gražiai ir saugiai atrodo tikėjimas, kad kaip Dievą išpažinsi, taip Jam bus gerai. Imi vieną gražų pasakymą, imi kitą. Viską sumaišai ir maitini savo dievotumą šituo jovalu. Ir jautiesi toks laimingas ir toks šventas, juk pažįsti tokį dievą, kokio tau reikia.

Jei jau tikrai tiki Dievu, tai kur Dievo baimė??? Kur klausimas, ar tikrai, Dieve, aš teisingai apie Tave supratau? Kur noras, pažinti Tikrąjį?

Jei jau man, prisiklausius apie save pletkų, norisi kai ką padaryt, tai ką padarys Tikrasis Dievas, kai baigsis Jo kantrybės laikas??? Susimąstykit gi pagaliau, vyrai!

Dievo vedimas

2011-03-12T05:59:00.001+02:00

Viešpats tarė Amitajo sūnui Jonai:

“Eik į Ninevę, didį miestą, ir šauk prieš jį, nes jų nedorybės pasiekė mane”.

Jona pakilo... (Jon 1;1-3)

Kaip dažnai meldžiame Dievo vedimo, ar tai dėl Dievo darbų, ar dėl savo situacijos, ir einam...

Deja, savo keliais einam.

Pagalvojau kaip tai turėtų atrodyti ir suėmė juokas. Aišku, mūsų situacijos ne tokios didelės ir darbai ne tokie milžiniški kaip Jonos. Va, jeigu Dievas siųstų gelbėti „daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės“ (Jon 4; 11), tada aišku eičiau, o jei dėl vieno... reikia pasvarstyti. Gal kitam mieste rasčiau bent du. Tarkim, Dievas siunčia į biržų kraštą ieškoti kažkokio vieno paklydėlio, o aš, gerai pagalvojus, meldžiu Dievą, kad duotų pakeleivingą mašiną į Kauną, mat ten net dvi drauges turiu, kurioms reikia Jo žodį paskelbti. Geras noras?

Tačiau kai atsiduri banginio pilve – aklavietėj, tamsoj, lyg mirusiųjų buveinėj, – tada vėl meldžiame, kad bent gyvą išvestų.

Galvoju, kad tos aklavietės į kurias gyvenime patenkame ir yra mūsų kelių galas.

Kai klausiame Viešpaties: „Ką daryti?“ žinokime, kad Jis visada duos atsakymą ir išeitį. Su Dievu problemų nebūna. Dievas niekada nepamiršta ir visada laiku duoda atsakymą. Todėl, manau, kad pirmiausiai patys sau turėtume atsakyti į klausimą: „Kuo aš pasitikėsiu?“

„Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!“ (Jer 17; 7)

Dievui nereikia mūsų „gerų norų“, Jam reikia TIK mūsų paklusnumo.

Viešpats tarė Jonai antrą kartą:

“Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau”.

Jona pakluso Viešpaties žodžiui... (Jon 3; 1-3)

Statytojai

2011-03-11T10:17:00.002+02:00

Na va, pagaliau, po metų, aš vėl prisijungiau prie pasaulio, tai yra prie interneto :) Nepasakyčiau, kad kažko tai trūko per tą laiką. Netgi priešingai, turėjau didesnę ramybę. Dabar gi, kai paskaitau kitų tikinčiųjų

mintis, susidaro įspūdis, kad ne juos Dievas sukūrė ir davė gyvybę, o jie dievą. Ir dabar, kaip energingi darbininkai, žiūri į dangų ir galvoja, kaip čia tas buveines reik paruošti.

“Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas!” (Ps 46; 10)

Žinau, kad būna taip jog, atrodo, jau suradai teisingą atsakymą. Ir Dievo žodis tai patvirtina, ir ramybė ateina, bet jau kitą akimirką ta ramybė vėl sujuda. Girdėjau tokių keistų pasakymų, kuriais vadovaujamasi tikėjimo kelionėje: „Aš eisiu su tais, kurie eina arčiau tiesos“; „Aš tikiu taip, nes taip tvirtina daugiau Biblijos eilučių“. Tai paklauskime savęs, kas yra arčiau tiesos – arčiau kelio? Ar ne šalikelė? Manau, kad turime ieškoti absoliučios tiesos, nes „siauras kelias veda į gyvenimą“. O šalia kelio sėdi neregiai ir elgetos. Tačiau kai Jėzus juos išgydo ir jie praregi, jie seka paskui Viešpatį garbindami Dievą (Lk 18; 35-43). Todėl, nuoširdžiai sakau, venkite šitos vietos šalia kelio. Buvimas šalia tiesos nieko nekeičia. Tik buvimas Jame, mylimajame, duoda gyvenimą.

Jei yra nors menka abejonė, reikia melstis ir prašyti Viešpatį, kad atvertų akis. Kad galėtume sekti Jėzų, o ne džiūgauti kaip ekskursantai grįžę iš Vatikano, kad popiežius pro pat juos praėjo – tik trijų metrų atstumu. Kas pasikeitė? Kaip buvai aklas, taip ir likai. Kaip sėdėjai šalia kelio, taip ir sėdi.

Gal ir griežtai čia kalbu, bet man siaubą kelia kai skaitantys Dievo žodį montuoja savo kelią ir savo dangų. Tikriausiai, šitas pagundimas lydės visą svečio kelią. Betgi, būkime blaivūs svečiuose, kad rastume kelią namo :)

Meilė

2011-03-11T06:36:00.000+02:00

Juk Jėzus buvo Dievo meilė siųsta žmonėms. Jo meilė žmonėms.... nepažinta, paniekinta, atmesta, išjuokta.

Kodėl reikėjo išsiginti tokios meilės? Juk net su priešu taip nepasielgiame, kaip buvo pasielgta su meile.

Nusvyra galva, nurieda ašara, o širdyje, taip kontrastingai išsilieja šiluma ir ramybė. Gyvas?

Jis gyvas!

Ir ta šiluma, kurią pajutai, ta ramybė, tai Jo prisilietimas. Jis gyvas ir Jis atėjo pas tave. Ne pas minią, kuri tvirtina priešingai, nei tu supratai. Jis gyvas.

"Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.

Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.

Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu” (Jn 14: 18-21).

Puokštė tavo gyvenimui

2011-03-07T05:34:00.003+02:00

Ar reikia dienos pradžiai ko nors geresnio nei tikėjimo, kad Dievas yra? Kad Jis, tau atmerkiant akis, jau turi tau puokštę palaiminimų?

Ar kas nors pasakys, kad prisigalvoju? Ar pasakys, kad per daug žinau, matau, jaučiu, patiriu?

O gal?

Bet žinote ką supratau? Supratau, kad šitas „O gal? yra virusas nuo didelės gripo epidemijos. To požymiai: laužo kaulus, skauda širdį, nesinori dirbti, liūdesys ir nerimas krečia, gerklę sukausto – nei pasiskųsi, nei padejuosi. O biuletenio niekas neduoda. Bet ačiū Dievui, kad Jis sergančius ne slaugo, o iškarto ant kojų pastato.

Vos pramerkusi ryta akis supratau, kad tikėjimu turiu viską: ištikimybę, pasitikėjimą, tvirtumą, pastovumą, patikimumą. Tai puokštė, kurią įteikia pats Dievas. Tai ne keli balti žiedeliai atnešti giminių liūdnais veidais tavo laidotuvėms. Tai didžiulė puokštė, kaip pasveikinimas, tavo gyvenimui, tiesiai iš Viešpaties rankų.

Tad būkite sveiki tikėjimu ir tegul joks virusas jūsų nepuola. O jei užpuolė, tai, brangieji, pasistenkite bent kitų neužkrėsti savo "O gal? Nes Dievas yra Viešpats ir visi Jo pažadai mums yra "Taip". Amen.

Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Ir tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusidėjęs, jam bus atleista.

Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda (Jok 5: 14-16).

Kaip prašvinta diena

2011-03-06T08:20:00.000+02:00

Gera atsikelti anksti, kol dar miestas gerai įmigęs ir toje tyloje – tyloje vidinėje, – šauktis Viešpaties. Kol būna tamsu ir dar jokie ženklai nepranašauja ryto šviesos, tik širdis ryžtasi žengti žingsni, pasitikėdama savo Sargu, kuris „nei miega, nei snaudžia“. Koks didelis pasitikėjimas Juo, koks ryžtas žengti iš tamsos. Kai atrodo, kad tamsa tokia tiršta ir vienas ir kitas žingsnis sminga vėl ir vėl į tamsą, širdis vis tiek žino, kad yra šviesa ir ryžtasi eiti.

Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (2Kor 4: 6).

Man nepatinka tamsa. Tačiau dabar suprantu, kad tik tamsoje mokausi žengti pasitikėjimo Juo žingsnį. Kai nebeturiu ko įsitverti tada vėl leidžiu Jam mene laikyti. Ir tai jau ne vieną kartą kartota pamoka, ir, matyt, dar ne vieną kartą ji bus pakartota.

Kas man darosi? Ar pamirštu? Ne, nepamirštu. Tiesiog...

Kartais pradedu galvoti, kad stoviu žinojimu. Žinau kaip turi elgtis Dievo vaikai, va, taip ir elgiuosi. Ir atrodo, kad kaip mokykloj, Dievas už gerą elgesį turi pagyrimą parašyti. O Jis nerašo, bet vietoj to leidžia vienai pavaikščioti savo žinių šviesoje.

O žinojimas toks didelis, kad galiu net kitam parodyti kur jam dar reikia patobulėti, pašventėti. Tada tokia išmintinga pasijaučiu. O kai Dievas pabaksnoja į mane... Va, apie save jau nebesinori nei kalbėti, nei žiūrėti į save. Tada tik pakeliu rankas: „Aleliuja, Dieve, koks tu šventas“.

Tai kas man darosi? Juk žinau kur žiūrėti, kaip žiūrėti ir kaip eiti, ir kitus galiu pamokyt. Bet ką tu pamokysi kitus jei ir pačiai tas žinojimas ne ką tepadeda. Kelias dienas net įsiryžus tempiau savo nepaklusnumą link Dievo. Bet šita tauta kaip gręžėsi į Egiptą, taip ir toliau gręžiasi. Negi taip visą gyvenimą man teks su jais vargti?

Jei jau Paulius toks vyras sako: „Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!“ (Rom 7:24), tai kur jau ten man pavilkti.

O juk Viešpats Jėzus nieko daugiau neįsakė, tik mylėti. Ir tai yra lengva našta. Manau, kad tik leidę Dievo meilei viešpatauti mumyse, tapsime Dievo meilės ženklu kitiems. Tai kaip švintantis rytas. Ir taip noriu visiškai atsiduoti Dievo valiai, kad ta šviesa įdienotų. Atrodo viską galėčiau Viešpačiui atiduoti ar paaukoti vienu kartu. Bet Jis neima. Neima visko iš karto, o nori, kad po vieną neščiau.

Toks jau mūsų Dievas: gyvas – su kuriuo baisu susitikti ir mylintis – prie kurio glaudžiamės kaip vaikai. Tad bijokime, nes Jis pažįsta mūsų širdis ir mylėkime, nes Jis išliejo savo meilę mums.

Ir štai saulė jau patekėjo ir nakties šešėlių neliko. Kokia nuostabi ryto spalva išsilieja danguje. Viešpaties viskas sukurta ir įtvirtinta. Ir man tai nesuvokiama, ir nuostabą kelia.

Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.

Diena pasakoja dienai, o naktis praneša nakčiai.

Nėra kalbos ar tarmės, kur jų balsas nebūtų girdimas.

Per visą žemę sklinda jų garsas, jų žodžiai – iki pasaulio krašto. Jis saulei pastatė padangtę juose.

Ji džiaugiasi kaip išeinąs iš savo kambario jaunikis, kaip karžygys, bėgdamas taku.

Iš vieno krašto padangės pakyla ir kitą jos kraštą pasiekia, niekas negali nuo jos kaitros pasislėpti (Ps 19: 1-6).

Duona, kuri nemaitina

2011-03-05T04:53:00.002+02:00

Vakar, vienas žmogus priėjo ir pasakė: „Žinai, paskutiniu metu vis dažniau pagalvoju, kad nebenoriu gyventi – galvoju apie savižudybę“.

Ir tai pasakė paprastai, net su šypsena. Iš pradžių pamaniau, kad juokauja, bet paskui pradėjau suvokti, kad jos visiškai nepažįstu. Nepažįstu, nors su ja praleidžiu daugiausiai laiko. Nuo šito suvokimo net kojas pakirto: ar aš akla, ar žmonės taip gerai maskuojasi?

Jei reiktų ją apibūdinti, pasakyčiau, kad ji veikli, ryžtinga, energinga ir linksma. Žinau, kad vartoja vaistus nuo nervų, bet, kiek matau, tai jau yra tapę norma – visi taip gyvena. Gal todėl ir aš nustojau į tai kreipti dėmesį. Jau tapo įprasta matyti kaip žmonės tiesia ranką ir ima tą tabletę. Tiesiog, žinau, kad tada reikia pasitraukti penkioms minutėms, o paskui susikalbėsi visai ramiai ir taikiai. Ir pradžių tai šokiruodavo, bet paskui pripratau. Toks gyvenimas, krizė, sunkus darbas.

Tačiau šį kartą jau įsijungė pavojaus signalas.

Aš pati, paskutiniu metu, patiriu didelę sėkmę pasaulyje, kas, atrodo, turėtų skatinti atsidėti visokioms veikloms. Tačiau tai nesuteikia pasitenkinimo. Anksčiau, tai būtų buvusi duona, kuri suteikia energijos veikti. Bet tos energijos užtekdavo labai trumpam laikui ir jeigu vėl negaudavau sėkmės, iškarto krisdavau ir nebenorėdavau gyventi.

Dabar, turėdama pasisekimą, pastebėjau, kad tai nieko nekeičia. Taip, aš džiaugiuosi, smagu kai sekasi. Tačiau, kaip ir nesėkmės atveju, taip ir pasisekimo, jau nebekabinu košės iš pasaulio katilo, o trokštu tik vienos duonos, kuri teikia gyvenimą. Stebėjau save suspaudimo metu ir nesėkmių atvejais. Todėl dabar buvo įdomu pamatyti save sėkmėje. Todėl dėkoju savo Viešpačiui Jėzui Kristui, kad Jis taip tvirtai mane laiko ir duoda gyvenimo duonos, kad nematyčiau mirties, bet gyvenčiau.

Juk ir aš pati, kažkada maitinausi pasaulio duona ir mirties šešėlis visą laiką šmėžuodavo prieš akis. Apie savižudybę daug kartų esu galvojusi ir net labai rimtai. Jei tai būtų nutikę, ką žmonės būtų sakę? Juk buvau sėkmės vaikas. Žmonės, tikrausiai, būtų pasakę, kad kažko apie mano gyvenimą nežinojo ir nepastebėjo. Ko būtent nepastebėjo? To paties, ko nepastebime ir kituose. O nepastebime to, kad valgome duoną, kuri nemaitina. Pasaulio duona tik išpučia skrandį – savigarbą – ir neduoda gyvenimo. Kristus pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvenimo duona“ (Jn 6: 47,48).

Tada Jėzus paklausė dvylika: “Gal ir jūs norite pasitraukti?”

Simonas Petras atsakė: “Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus” (Jn 6: 67-69).

Jis viską davė, viską dovanojo

2011-02-26T17:17:00.000+02:00

Jau senokai berašiau. Ir nežinau ar dar turiu ką parašyti. Net nežinau ar iš viso dar rašysiu. Jei atvirai, tai aš tikriausiai numiriau ir dabar gyvenu pas Viešpatį Dievą, ir negaliu matyti, nes Jo grožio pilnos mano akys, nebegaliu kalbėti, nes Jo žodis pats gražiausias. Todėl gera tylėti, gera pamiršti savo kalbą, savo mintis, gera nieko nematyti, tik Jo grožį ir Jo nuostabius darbus. Ir aš neklausiu kas man nutiko, nes žinau. Ir daugiau nieko netrokštu tik to vieno, kaip jau ir parašyta: „Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu – gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą“ (Ps 27: 4).

Nežinau ar mano liudijimas gali kažką bent paskatinti ieškoti ir trokšti To, kurį aš pažįstu. Bet Dievas gali. Todėl ieškokite To, kuris GALI, kuriam nėra neįmanomų dalykų. Jis išklauso tuos, kurie Jo vardo šaukiasi. Kurie Jo ieško – suranda ir kurie prašo – gauna, nes parašyta: “Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens, visi, kurie neturite pinigų! Pirkite ir valgykite; pirkite vyno ir pieno be pinigų, veltui“ (Iz 55:1).

Karališkas pasiūlymas, ar ne?

Bet geriau patylėkime ir tekalba Dievas, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybė tepasilieka su jumis.

Vienišas kaip paukštis ant stogo

2011-02-19T17:11:00.000+02:00

Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega.

Kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti.

Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų.

Esu panašus į dykumų pelikaną, į pelėdą griuvėsiuose.

Nemiegu ir esu vienišas kaip paukštis ant stogo (Ps 102: 3-7).

Vakar sėdėjau būrelyje linksmų žmonių. Tikrai, vakaras praėjo smagiai: daug idėjų, kūrybinio entuziazmo ir malonaus bendravimo prisipildėme. Tačiau, grįžusi namo supratau, kad prisigėriau vienišumo vyno. Ne savo, svetimą vyną gėriau. Ir šiandien nuo jo skauda galvą.

Mano akyse gęsta žmonės. Tie žmonės, kuriuos laikiau sau kaip pavyzdį. Jie buvo ir tebėra asmenybės į kuriuos kiti kreipiasi patarimo, prašo palaikymo, kurių žodis visuomenėje turi svorį. Jie tokie entuziastingi ir veiklūs. Bet vieną akimirką imi ir pamatai tai kas paslėpta – vienatvė.

Todėl ir sakau, kad gęsta žmonės, nes visa jų šviesa buvo lyg žibalinė lempa, kuriai prigesus pasimatė tik juoda gelmė. Tuštuma kur net tylus atodūsis virsta šauksmu. Man klaiku. Nebuvau taip pasibaisėjus net savo tuštuma ir vienatve, kaip pasibaisėjau tų autoritetų, kuriais sekiau.

Aš nežinau kodėl šiame amžiuje ėmė karaliauti depresija – vienišumo liga. Nežinau kodėl žmonės nustojo matyti kitus žmones ir pasinėrė į save. Savimeilė? Išdidumas? Jau lioviausi tuo kaltinti žmones, nes jei kaltinčiau tai dėl to labiausiai turėčiau nuplakti save. Kas iš to, jau patyriau, kad bausmė nieko nekeičia. Nieko nekeičia ir pasiaukojantis bendravimas su vienišiais. Jie ir toliau krinta į vienatvę.

O juk reikia tiek nedaug: paimi už rankos, privedi prie durų, atidarai duris...

Žinau, nenori toliau eiti – baimė ir nepasitikėjimas, įleidę šaknis šiame pasaulyje, daugelį sustabdo prie durų į laisvę ir pilnatvę. Tačiau, manau, kad svarbiausia yra parodyti tas – tikrąsias – duris ir palikti jas atdaras. Jei Dievas pasigailės Jis pašauks ir praves pro tas duris. Tai Jo malonė. Jo meilė ir malonė mums. Ir palaimintas kiekvienas, kuriam šita malonė parodoma. Palaimintas kuris nepasipiktina Juo

Prie malonės sosto

2011-02-17T06:47:00.000+02:00

Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba.

Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!

Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis – budrus tavo sargas.

Izraelio sargas nei miega, nei snaudžia.

Viešpats yra tavo sargas, Viešpats – tau šešėlis tavo dešinėje:

dieną nepažeis tavęs saulė nė mėnulis naktį.

Viešpats saugos tave nuo viso pikto, Jis saugos tavo sielą.

Viešpats saugos tavo įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius (Ps 121).

Šiandien man atrodo, kad tik laimingiausias žmogus gali tarti tokius žodžius. O kas gali būti laimingesnis už tą, kurio kelius saugo Viešpats? Nebent tik tas, kuris pabandė pats apsisaugoti ir pamatęs, kad nieko neįstengia padaryti, metė ant Viešpaties savo rūpesčius, kaip sako Petras: „Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“ (1 Pet 5:7).

Aš nežinau kodėl, vėl ir vėl, pabandau savo jėgomis statyti ir saugoti. Kodėl kartais pamanau, kad jau viską turiu ir viską moku, kad galėčiau pati gyventi ir nebevarginti Dievo. Kodėl kartais pamirštu, kad viską ką turiu yra Viešpaties duota ir be Jo neturiu nieko.

Gal todėl, kad galėčiau palyginti tą ramybę, kurią randa pasaulis su ta, kurią Viešpats duoda. Patirti, palyginti ir pasirinkti, ir kaip Petras pravirkti. O tada, be jokios apgaulės širdy ištarti: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu” (Jn 21: 17)

Prie Viešpaties malonės sosto atėjau tuščiomis rankomis, neatsinešiau nieko. Dabar turiu viską, nes esu Viešpaties. Jo malonė nesibaigia, Jo meilė amžina. Palaiminimą ir gyvenimą Viešpats teikia. Gera gyventi prie Jo malonės sosto.

Padėka ir gyriaus giesmės teskamba Tau, mano Viešpatie, Jėzau Kristau. Tu Karalius per amžius ir Tavo Karalystė neturi pabaigos. Tau šlovė per amžius. Amen.

Ženklas lange

2011-02-16T13:44:00.000+02:00

Langas – namo dalis pro kurią žiūrime į tai kas vyksta išorėje. Tai lyg namo akys.

Paleistuvė Rahaba, paslėpusi pasiuntinius, kuriuos Jozuė siuntė išžvalgyti Jerichą, savo išgelbėjimui turėjo savo lange pakabinti ženklą – raudoną virvę.

“Mes laisvi būsime nuo tau duotos priesaikos, jei, mums įeinant į kraštą, nepririši raudonos virvės prie lango, pro kurį mus nuleidai, ir savo tėvo, motinos, brolių ir visų namiškių neatsivesi į savo namus“ (Joz 2: 17, 18)..

Ir ji tai padarė vos tik pasiuntiniai išėjo iš jos namų. Jos namas buvo miesto sienoje ir ji, aišku, pro tą langą dažnai dairėsi laukdama kada izraelitai pradės miesto puolimą. Ir besidairydama į išorę, likusias dienas iki miesto sunaikinimo, ji visada matė tą raudoną virvę.

Kai griuvo miesto sienos, Jozuė liepė sunaikinti miestą Viešpaties garbei ir palikti gyvą tik paleistuvę Rahabą ir visus, kurie yra jos namuose.

Vyrams, kurie žvalgė kraštą, Jozuė įsakė: “Eikite į paleistuvės namus, iš jų išveskite moterį ir visus, kurie yra jos namuose, kaip jai prisiekėte”(Joz 6: 22).

Nuo tos dienos kai Rahaba pakabino lange ženklą iki miesto sunaikinimo praėjo apie šešiolika ar devyniolika dienų. Per tą laiką moteris turėjo apskelbti išgelbėjimą tėvui, motinai, broliams, seserims ir visiems, kurie jiems priklausė. Laiko ji nežinojo, todėl, matyt, skubėjo visus susitempti į savo namus. Ir aš nemanau, kad jie visi paklusniai sėdėjo jos namuose visą tą laiką ir laukė. Nors miestiečiai bijojo Dievo tautos, tačiau karaliaus nuomone (o karaliaus nuomonė yra daugumos nuomonė) jie buvo nusprendę laikytis ir atsilaikyti savo įsitvirtinimais. O kas gi buvo Rahaba? Moteris ir dar paleistuvė. Ir štai jos namuose pulkas žmonių, paklusniai, o gal ne visai paklusniai, laukiančių išgelbėjimo.

Biblija nutyli apie jos triūsą, nes ne tai svarbu. Svarbiausia, kad ji ir visi buvę su ja buvo išgelbėti.

Bažnyčia, žvelgdama pro Kristaus kraują, laukia išgelbėjimo. Bažnyčios lyderis pastoviai turi žvalgytis, kaip Rahaba pro langą, paženklintą Kristaus krauju ir stebėti ženklus vykstančius aplinkui, kad galėtų įtikinėti, mokyti ir išlaikyti narius viename kūne. Matyt, ir Rahaba taip elgėsi stengdamasi išlaikyti tuos žmones vienuose namuose, nes buvo pažadėta išgelbėti tuos, kurie bus jos namuose.

Turėti ženklą ne tik bažnyčios lyderio užduotis. Tai kiekvieno tikinčiojo reikalas. Kai dairomės po pasaulį mūsų akyse, lyg lange, turi būti Kristaus kraujo – mūsų atpirkimo – ženklas. Jei išeisime iš tokių namų kaltinti turėsime tik save. Kaip laiške tesalonikiečiams parašyta: „Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“ (1Tes 5: 2). Todėl, manau, kad tikrai neverta rizikuoti ir bent akimirkai pasitraukti iš Viešpaties Jėzaus ženklu pažymėtų tikėjimo namų.

Ir dar, taip pagalvojau, gal Dievas pasigailės ir tų už kuriuos meldžiuosi, kurie yra mano širdyje, lyg mano namuose. Bet čia, matyt, aš jau per daug noriu...

Du šeimininkai

2011-02-15T06:52:00.000+02:00

Vakar buvo pirmadienis.

Pirmaaadienis... atsidustų daugelis.

Aha, pirmadienis – diena, kuri ir man nieko gero nežadėjo. Situacija buvo ne tiek bjauri, kiek jau dirbtinai išpūsta. O blogiausia tai, kad viskas prasidėjo dar šeštadienį.

Nesakau, kad visiškai ramiai praleidau sekmadienį. Kartais pagalvodavau apie pirmadienį ir apie tai kaip gali viskas baigtis. Aišku, tokioje situacijoje jau prireikė pastangų, kad Dievui skirta diena ir būtų skirta Jam. Ir Dievas laimino tas pastangas, ir davė, iš savo malonės žodį ir ramų miegą.

O pirmadienį pasimatė rezultatai.

Nemalonios tokios situacijos, kai tau už nugaros sklinda šnabždesiai, kai girdi pasmerkimą. Bet baimės jau nebuvo. Mat jau buvau gavusi žodį ir, nors buvo nelengva, bet laikiausi tikėjimu, kad viskas man išeis į gerą. Šėtonas vis bandė įtikinti, kad čia aš taip norėčiau, ne Dievas taip pasakė. Bet Dievas davė ženklą ir įgijau drąsos. Kai pamačiau, kad „priešų stovykloje“ prasideda sumišimas, erzelynė, šauksmai, blaškymaisi, supratau, kad man nebereikia kariauti. Įtariu, keistai aš jiems atrodžiau – visos problemos kaltininkė ramiai sau dirba darbus toliau ir nekreipia dėmesio į tai ką jau „pridirbo“. Nors ir žinojau, kad mano sprendimas buvo teisingas, bet kai visi kaltina jausmas ne koks. Ir dar kai matai kaip visi supuolę ardo ir perdirba tai ką tvirtini esant teisingai padaryta... Vienu žodžiu, nebenoriu daugiau to patirti.

Ir staiga ateina laiškas su firmos patvirtinimu, kad taip kaip dirbome, dirbome teisingai. Stoja tyla ir visi žiūri į krūvą bereikalingo darbo – nei atlyginimo, nei teisumo.

O man gera pamoka, kaip pasitikėti Viešpaties lūpų žodžiu.

Tačiau, svarbiausia, ką šiuo įrašu ir noriu pasakyti, yra tai, kad pasimatė dviejų šeimininkų tarnai. Situacija, prasidėjusi šeštadienį, buvo ta pati pulkui žmonių. Na, man ji buvo blogiausia, kaip atrodė iš pradžių. Bet, nors tuo metu jie man buvo kaip priešai, bežiūrėdama į jų išvargusias akis ir įraudusius nuo įtampos veidus, jutau jiems gailestį. Mačiau, kad sekmadienis jiems praėjo įtampoj. Paskui skundėsi, kad net naktį negalėjo užmigti. Ir visą tai matėsi ant jų, ir nors buvo kaltinamas pirmadienis kaip tradiciškai bjauri diena, bet buvo aišku, kad toks negailestingas yra jų šeimininkas. Šėtonas savo vergams neduoda poilsio.

Todėl dar kartą dėkoju Viešpačiui Dievui, kad Jis siuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris savo brangiuoju krauju išpirko mane iš tos vergijos.

Dėkoju, Viešpatie, už tą ramybę, kuria davei, už sekmadienius pašvęstus Tau, už ramų poilsio miegą ir už kiekvieną dieną Tavo malonėje.

Įstatymas

2011-02-14T08:53:00.000+02:00

Nemaniau, kad gali taip nutikti. Tiek augusi tikėjime, staiga tapau kaip pirmosiomis dienomis. Šitas kelias toks nepažįstamas ir naujas, kad net stabteliu pasimetusi. Atrodo, nukrito dar viena uždanga ir atsivėręs vaizdas užima kvapą ir ritasi dėkojimo bangos, o besigėrėdama Kūrėjo darbais vėl, kaip pirmosiomis dienomis, nebejaučiu kasdienybės kelio po kojomis. Koks nuostabus yra Dievas!

Ir tai – pasivaikščiojimų po dykumą rezultatas. Žinoma, iš pradžių man nepatiko ta tuštuma, bet vėliau, kai nusiraminau, pradėjau atrasti Dievo malonę.

Išvedęs į dykumą, Viešpats kalbėjo, kad žino mano praeitį. O! nejauku pasidarė dėl kai kurių dalykų. Paskui, Viešpats kalbėjo, kad mano dabartis Jam žinoma. Ne taip kaip man, Jam žinoma kas išaugs iš to ką šiandien sėju. Todėl ir girdžiu Jo patarimus šiuo svarbiu man laikotarpiu – dabartyje.

Kartais išgirstu sakant, kad Dievas leidžia mums klysti, norėdamas mus pamokyti. Tačiau nėra taip, kad Dievas tylėtų, Jis visada įspėja. Dievas įspėja, bet ar mes klausome? Todėl Paulius dar kelis kartus primena tai kas buvo pasakyta Senajame Testamente:

“Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių” (Heb 4:7)

Ir štai Viešpats prabilo apie tai kas bus: „Jau šiandien žinau jų mintis, ką jie darys, dar neįvedęs jų į žemę, kurią jiems pažadėjau” (Įst 31: 21).

Taigi, vakar, šiandien ir rytoj stovi Viešpaties Dievo akivaizdoje. Ir nesvarbu ar tikintis su dėkojimu eina, ar netikintis savimi didžiuojasi, Dievas viską mato. Tačiau Jo tai neįtakoja – Jis nuo to nesikeičia. Keičiasi žmogaus gyvenimas. Todėl, netgi būdama su Dievu, aš išlieku savanaudė. Juk, turiu pripažinti, kad ne dėl to einu su Dievu, nes Jam tai patinka, o dėl to, kad man toks gyvenimas yra neįkainuojama vertybė. Dėl Jo malonės, dėl Jo išlietos ramybės aš jau šiandien turiu gyvenimą ir einu į Gyvenimą. Todėl su kiekviena diena auga troškimas atiduoti Viešpačiui Dievui visą savo gyvenimą. Nes kuo daugiau vietų Jo šviesa apšviečia, tuo daugiau gyvenimo turiu. Ir tai – nuolatinis veiksmas, ir tam prireiks viso gyvenimo. Ne tik atgailos už vakar ir maldos šiandien. Jo akivaizdoje jau rytdiena atgailauja ir šlovina Viešpatį.

Įstatymo Knygoje yra surašyti prakeikimai ir palaiminimai. Ir Dievas sako: „Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą“ (Įst 30: 19).

Tačiau šiandien Dievas kalba ne apie įstatymą, o apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Ne apie nurodymų rinkinį, kurių žmogus nepajėgus įvykdyti, o apie meilę ir malonę.

Žodis „įstatymas“ visada priverčia suklusti, nes kelia baimę. Tiesiog, instinktyviai jaučiame, kad esame prasikaltę prieš Įstatymą. Tačiau beskaitant Įstatymo Knygą, atradau žodžio „įstatymas“ veiksmažodžio formą. Juk savo žodžiu Dievas įstato mane į gyvenimą. Žinoma, Jis neperžengia to ką pats mums suteikė – laisvą valią rinktis. Todėl ir sako, kad leidžia pasirinkti gyvenimą ar mirtį.

Prisiminusi Įstatymą dar kartą pamąsčiau, kad nebuvo verta Jėzui dėl manęs net mažojo pirštelio susižeisti. Bet Jis dėl manęs padarė viską. Dabar per Jį, su Juo ir Jame įstoju į Gyvenimą.

Šlovinkime Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra geras!

Dykuma? Kur aš tai mačiau?

2011-02-07T15:57:00.000+02:00

Aš spyriojausi. Labai spyriojausi ir nenorėjau eiti. Tiesiog, negalėjau patikėti, kad man tai gali nutikti. Juk aš – mylimiausias Dievo vaikas. Ant rankų Jis mane nešiojo. Džiaugsme didžiausiam gyvenau. Netgi, kai pasaulis iš visų pusių buvo suspaudęs ir viską plėšte išplėšęs, ir mirtimi gąsdino, netgi tai praeita, tiesiog prie Viešpaties krūtinės prisiglaudus. O dabar, kai sugriautos suspaudimo sienos, kai laisvė ir ramybė Jame atveria lūpas naujai giesmei Dievas, tiesiog, kaip verkiantį kūdikį atplėšia nuo savęs ir palieka vieną. Ir dar kur? Dykumoj.

Dairiausi iš pradžių suglumusi, kelis kartus tyliai pašaukiau, kelis kartus pravirkau ir... prasidėjo.

Šiandien jau norisi juokauti, nes vakar pamačiau, kad prasideda judėjimas. Atrodo, kad priėjau kažkokią vietovę ir jau galėčiau su džiaugsmu dalintis naujais įspūdžiais, bet noriu dar kartą atsigręžti į dykumą ir užfiksuoti vieną pastebėjimą.

Izraelitai dykumoje matė Viešpaties šlovę ir iš, ugnimi degančio kalno, gavo įstatymą.

Viešpaties šlovė ir manęs nepaliko. Tiksliau sakant, tik to ir ieškojau, nes nežinojau kaip kitaip vaikščioti toje dykvietėje. Tai buvo vienintelis teisingas kelrodis. O visi kiti keliai vedė atgal į Egiptą. Buvo ir ugnis. Kartais taip nudegindavo...

“Argi mano žodis nėra kaip ugnis?“ (Jer 23: 29)

Dažnai mes, merginos, mėgstame paaikčioti kokią liūdnesnę dienelę: „Ach, aš dykumoj“. Na, mes, tiesiog, greitai pajaučiame kai išlipame iš gyvenimo vandens upės ant kranto – mes jautrūs medeliai, be vandens vystame :)

Tačiau tai nėra visiškai klaidingas matymas. Prabuvusi ilgesnį laiką šioje dykumoje pradėjau suprasti kas tai yra. Tiksliau sakant, sužinojau kur ji yra.

Vakar pradėjau svarstyti, kodėl iš karto nepažinau ir nesupratau kur esu, o reikėjo praeiti ilgą kelią iki supratimo. Gal trukdė matyti tai, kad atsirado labai daug dalykų: darbo pelningų pasiūlymų, veiklos kūryboje su garbės vainikais ir dar pora neblogų pasiūlymų. Tiesiog, gyvenk ir džiaukis. Bet pradėjau jausti spangumą. Atrodo, valgai ir nepasisotini, geri ir nenumalšini troškulio. Štai tau ir dykuma: nori to kas nepasotina, trokšti to, kas nepagirdo. Žmogiški troškimai pati tikriausia dykuma. Visą tai – smėlis. Ir sakau taip ne dėl to, kad man būtų nepasisekę. Ne, man sekėsi. Tačiau dabar matau ir suprantu, kad tai kuo anksčiau gyvenau, dabar vadinu dykuma.

Gal iš pradžių sunkiai sekėsi pasirenkant ir nustatant tikslus, bet dabar jau nebeblaško šoniniai vėjai. Viešpats išmintingai pamokė. Tokius pamokymus reikia išsaugoti širdyje. Tegul tai degins, kai neteisinga kryptimi pasuksiu.

„Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu“ (Įst 8: 3).

Prisimenant kelią

2011-02-05T16:40:00.000+02:00

Dažnai prisimenu vaikystę. Prisimenu sodą, mišką ir lauką šalia jo. Tai buvo mano teritorija, kuria išžvalgiau, ištyrinėjau ir joje gyvenau. Ir buvo dar kitas laukas – neištyrinėtas. Į jį žvelgdavau svajodama, galvodama apie tai kas bus kai užaugsiu.

Ir štai aš užaugau. Šiandien skaitau Dievo žodį ir randu tokią eilutę:

„Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus“ (Įst 8: 2).

Šiandien lygiai dveji metai (ne keturiasdešimt :) kai Viešpats Jėzus surado mane verkiančią ir nušluostė ašaras. Tą pirmąją pažintį lydėjo dydis stebuklas. Jis, mano širdyje buvusią neapykantą kažkaip tai išėmė ir jos vietą pripildė meile. O ašaros...:) Nuo tos nakties kelis mėnesius nebegalėjau pravirkti. Ir, svarbiausia, man buvo gera prisipažinti jog klydau, jog viską ką dariau iki Jo dariau neteisingai.

O Dieve, kokią laisvę Tu man davei! Tikriausiai, tik išėjusieji iš tos vergovės gali tai suprasti.

Tačiau šiandien, prisimindama kelią, grįžau dar toliau į praeitį – į pačią vaikystę. Ir prisiminiau tą neištyrinėtą lauką, į kurį žvelgdavau svajodama. O ta vaikystės svajonė buvo kažkokia tai visai nevaikiška. Žvelgiau į tolį ir svajojau, tiksliau sakant, buvau netgi tuo įsitikinusi, kad kai užaugsiu, sužinosiu būdą kaip gyventi amžinai. Niekaip nerandu priežasties paskatinusios mane tokioms mintims. O vėliau, susidūrusi su mirtimi ir šitą svajonę bandžiau numarinti. Su kiekvienais metai šita svajonė mažėjo, kol galiausiai, jos visiškai nebeliko. Jos vietą užėmė daug mažų svajonių.

Žmonės daug turi svajonių ir yra įsitikinę, kad jei tos svajonės virstų realybe jie taptų laimingais. Daug svajonių virsta realybe, daug troškimų išsipildo, daug tikslų pasiekiama, bet laimės – visa ko pilnatvės, – neturima.

Gal ta vaiko širdelė, išdrįsusi trokšti „neįmanomo“, žvelgė teisinga linkme. Tik paskui, savų ir ribotų galimybių pažinimas, priverčia norėti mažų dalykų. Tačiau, jei vaikas būdama troškau amžinybės, tai ar gali kas nors mažesnio užpildyti tokią ertmę? Nemanau. Tie maži troškimai, prie žmogiškos realybės pritemptos svajonės, nors ir išsipildžiusios, įgyvendintos, jos tik makaluojasi toje begalybėje kol visai sunyksta.

O juk amžinybės šauksmas žmonėse nenutyla. Kiekvienas stengiasi „pratęsti“ savo gyvenimą savo darbuose – kūriniuose. Atrodo, jei minės darbus, tai bus lyg kažkokia gyvenimo tąsa. Štai Donelaitis, Čiurlionis, Niutonas ar Nobelis – ką jiems dabar duoda jų darbai? Arba Leninas. Ar jį aukštino, ar keikia, o tas kūnelis guli kaip gulėjęs. Ir, atrodo, kad jo mintys ir idėjos gyvena ilgiau nei jis pats. Ar gali taip būti, kad kūrinys gyventų ilgiau nei kūrėjas?

Žmogaus kūrinio egzistavimas ir priklauso nuo žmogaus. Kūrinys „gyvens“ tiek ilgai, kiek jį panorės išlaikyti žmogus. Mes turime valdžią savo kūriniams ir galime juos išaukštinti ar pažeminti, laikyti „gyvus“ ar „numarinti“. Žmonija savo valdžioje laiko visus žmonių kūrinius. Ir kol bus gyvas bent vienas žmogus panorėjęs išlaikyti „gyvą“, pavyzdžiui Čiurlionio paveikslą, tol tas kūrinys ir „gyvens“. Ne ilgiau, nes pats iš savęs jis negali toliau egzistuoti.

O kaip žmogus? Iš kur žmogaus gyvenimas ateina? Ir kiek ilgai mes galime gyventi?

Tas tiesa, kad didelis džiaugsmas būna kai išsipildo tai ko trokšti. Kas būtų pasakęs, kad vaiko svajonė, atrodžiusi tokia nereali, gali būti išpildyta. Nes kaip amžinas yra Tas, kuris man davė gyvybę, taip ir aš galiu gyventi amžinai Jame.

“Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui” (Lk 18: 27).

Dykuma

2011-02-03T15:47:00.000+02:00

O man sunku įsivaizduoti dykumą. Tai ką mačiau per televizorių ar paveikslėliuose neduoda pilno vaizdo.

Ir kai skaitau Biblijoje: „visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus“, man kažkaip tai irgi nesikuria dykumos vaizdas. Jei dykuma tai ten turi būti TUŠČIA. O čia staiga pasirodo visi izraelitai. Jų gi ne penki ir ne dešimt buvo. Be to, vakare jiems priskrisdavo putpelių maistui, o ryta jie rinko duoną kaip šerkšną (Iš 16: 12-14). Ar šitai galima vadinti dykuma?

Nežinau... Kiek daug dar aš nežinau. Tačiau dabar tos visos gilumos ir gelmės, tiesos ir mokslai, kažkaip nutolo ir pasiliko ten, už nugaros. Gal atrodys simboliška ir pritempta, bet ką man daryti jei viskas taip keistai susidėliojo.

Kalėdoms artėjant, Dievas pradėjo rodyti keturiasdešimties metų klajones po dykumą, lyg man pačiai tai grėstų. Tada purčiau galvą ir sakiau, kad neištverčiau. Taip pat rodė Kristaus keturiasdešimties dienų pasninką dykumoj. O aš ir vėl purčiau galvą ir sakiau: „Pasigailėk, taigi šventės artėja, neatlaikysiu tokio išbandymo“. Ir štai, nuo to pokalbio praėjo keturiasdešimt dienų kol supratau, kad vis tik dykuma.

Taigi, mano dykumoj man nieko netrūksta. Turiu ir maisto, ir drabužių, ir pastogę, ir ramybę gyvenime. Svetimos tautos patrauktos, karo neskelbia ir mano ramybės nedrumsčia. Tačiau kiekvienas žingsnis reikalauja aukos. Kiekvienas žingsnis link Dievo degina. Trokštu pažinti Jį, o pamatau Jo šviesoje save. Ir neišdrįsčiau žengti toliau jei Jis neprimintų, kad myli mane. Tada, kaip purviną drabužį nusivelku ir vėl žengiu žingsnį. Dabar suprantu kodėl tautą labiau traukia grįžti į Egiptą nors ir į vergovę, bet apie tai galima negalvoti ir to nematyti. Arba įlindai kur į kamputį, paverkei, pasipergyvenai dėl savo negerovės ir toliau prie darbo. O dabar viskas atidengta ir nebėra slapto kampelio kur tik aš su savo problemomis būčiau. Visur yra Dievas. Be to, ta dykuma, kai priekyje nieko nematai, o kartais taip reikia kokio nors taško, nors mažo taškelio tolumoje, kad kažkas patvirtintų, jog teisingu keliu einu. Trikdo toks nežinojimas. Kyla noras ieškoti išmanančių žmonių, kad pasiklausti ar teisingu keliu einu. Tik, matyt, kad nėra nei teisingo, nei neteisingo kelio. Čia dykuma, čia yra tik Dievo kelias.

Bet kam tie gausūs žodžiai, juk ir pati daug ko nesuprantu. Tiesiog, man atrodo, kad Viešpats paliko devyniasdešimt devynis ir išėjo ieškoti manęs. Dabar, suradęs vedasi. Ir visą tai man yra nesuvokiama. Nesuvokiama, kad vienam skiriama tiek rūpesčio, tiek dėmesio. Taip, aš džiaugiuosi, bet su ašarom. Tai degina. Ir labai degina.

Karšta dykumos saulė ir šaltos naktys.

Judėjimo taisyklės praktiškai

2011-01-31T11:22:00.000+02:00

Žinote ką reiškia šitas ženklas?

Aha, dviejų krypčių eismas, o ne bendravimas su Dievu :)

Man, kaip vairuotojai, tai svarbus įspėjamasis ženklas. Vienas iš pirmųjų šio kelio ruožo pravažiavimų sukėlė tikrą šoką. Kažkaip nepastebėjau įspėjamojo ženklo ir kai pamačiau į mane važiuojančias mašinas vos avarijos nesukėliau.

Vakar pamačiau, kad ir Dievas kelyje sustato įspėjamuosius ženklus?

Iš vakaro niekaip nesupratau ką reiškia Dievo parodytas ženklas. Tačiau kitą dieną, kai staiga pamačiau į mane judantį priešingą srautą, ir gana stiprų srautą, greitai susigaudžiau, kad Dievas iš vakaro parodė mano judėjimo juostą.

Turiu pripažinti, kad tai buvo labai jau siaura juosta. Na ir aš šiaip jau nesu stambi, bet išsilaikiau tai vos ne vos. Gerai dar ir tai, kad nebuvo laiko svarstymams. Supratau tik, kad arba laikysiuosi tiksliai Dievo parodytos krypties be svarstymų, arba greitai „nuneš“ nuo kelio.

Tai va kaip pas Dievą mokomasi kelio ženklų – praktiškai. Ir pastebėjau, kad labai tiksliai reikia laikytis nurodymo, nes tie dvasiniai keliai tokie slidūs, nu jau tokie slidūs...

Taigi, Dievo vaikai, stebėkite kelio ženklus ir laikykitės tiksliai Viešpaties parodyto kelio. Ale, kaip čia man pačiai kitam kartui nepamiršt :)

Atvertos akys

2011-01-29T16:46:00.000+02:00

Iš tiesų esu nusiminusi. Liūdesys toks didelis, kad, atrodo, nebepakelsiu. Nesinorėjo to pripažinti, bet matyt, ne tam, kad tylėčiau visą tai turiu matyti. Ir šį vakarą jau leidžiu ašaroms tekėti. Tas, kuris davė šį skausmą, jį ir išgydys – Jis, pravirkdęs, nušluostys ašaras.

Vakar buvo toks gražus rytas. Gatvės žibintai apšvietė šerkšnotus medžius ir visas miestas atrodė kaip pasaka. Kiekvienas medis atrodė vienas už kitą gražesnis, puošnesnis, įstabesnis. Ir jie nesididžiavo vienas prieš kitą, nepavydėjo vienas kitam. Gal todėl vėl su skausmu prisiminiau vakarykštę dieną, kai nuėjau padėti vienai kolegei, kuri nespėjo su darbais. Jos visos ten nespėja, bet aš galėjau padėti tik vienai. Tačiau kitos tokiu pavydu užsidegė, kad grįžau namo vos laikydama ašaras. Aišku, to ir reikėjo tikėtis – norėdama gero daugiau blogo pasėjau. Bet tai pasaulis ir toks jų būdas.

Didžiausia bėda yra ta, kad Dievo vaikai elgiasi, kartais, ir dar blogiau. Štai dėl ko reikia verkti – su ašaromis akyse ieškoti atgailos.

Kalbu ne iš tų išvadų, kurias dariau stebėdama kitus. Šitą bjaurastį galima pamatyti ant savęs. Ilgą laiką buvau gundoma matyti brolių ir sesių klaidas ir kaltes. Tai kaip Balaamas, kurį papirkinėjo ir siuntė prakeikti Dievo tautą.

Tačiau kokia Dievo malonė! Jo nuostabi malonė! Jis nebaudė manęs už tai, o atvėrė akis ir leido pamatyti taip kaip mato Jis. Man tai įstabu ir nesuvokiama. Aš tik liudiju, kad Dievas mato savo vaikus labai gražius, labai gerus ir tobulus Jo meilėje. Jei tik jūs žinotumėte kiek mums iš tiesų atleista. Jo akyse mes jau esame tobuli Mylimajame. Per Kristų Jis mums sako: „Jūs mano mylimieji vaikai“. Argi to maža?!

Dabar skaitau Balaamo istoriją. O ji labai paprasta. Moabitų karalius Balakas labai bijojo izraelitų, nes jų buvo labai daug ir matė ką Izraelis padarė amoritams. Todėl siuntė vyrus pas Balaamą su užmokesčiu už žyniavimą, kad šis prakeiktų tą tautą. Tačiau Balaamas, užuot keikęs, juos tris kartus palaimino. Palaimino, nes Viešpats atvėrė jo akis ir jis matė taip, kaip mato Visagalis.

“Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio atvertos akys, kuris girdi Dievo žodžius, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis.

Kokios gražios tavo palapinės, Jokūbai, ir tavo buveinės, Izraeli! Jos yra kaip besitęsią slėniai, kaip sodai paupiuose, kaip Viešpaties sodinti alavijų medžiai, lyg kedrai prie vandens! Vanduo tekės upėmis, ir jų slėniuose viskas augs. Izraelitų karalius bus žymesnis už Agagą, jo karalystė bus išaukštinta.

Dievas išvedė jį iš Egipto, jo galybė kaip stumbro; jis suvalgys priešų tautas, sulaužys jų kaulus, pervers juos savo strėlėmis. Jis atsiguls kaip liūtas, kurio niekas nedrįs pažadinti. Kas tave laimina, bus palaimintas; kas keikia, bus prakeiktas” (Sk 24: 3-9)

Tas, kuris mato Visagalio regėjimus, pamatė kaip Dievas gėrisi Jokūbo palapinėmis ir Izraelio buveinėmis.

Ar Dievo vaikai neturi matyti taip kaip mato Viešpats? Juk tik Jo meilėje esame viena, o ne savo teisume.

Išorė ir vidus

2011-01-27T17:16:00.000+02:00

Vakar pabandžiau internete pasiieškoti kas rašoma apie Jobo knygą. Tikėjausi rasti krūvas pamokslų, bet neradau nei vieno. Gal prastai ieškojau. Tačiau apie Jobo knygą daug kalba pasauliečiai. Iš pradžių, aišku, nusivyliau tuo, bet paskui, vėl skaitydama Jobo knygą, pradėjau suprasti, kad ji ir yra parašyta su intriga, kad patrauktų dėmesį. Tikriausiai ji ir skirta daugiau pasauliečiams.

Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.

Jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris, septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę šeimyną. Tas vyras buvo žymiausias Rytuose (Job 1: 1-3).

Tai yra žodžiai, kuriais prasideda ši knyga. Ir jie yra kaip užraktas visai knygai. Jei šitų durų neatrakiname, toliau lieka tik keista istorija apie teisuolį, iš kurio, kažkodėl pasityčiojo ir kurį pažemino Dievas, ir privertė jį pasijausti kaltu.

Įsivaizduokime pirmąsias eilutes kaip duris gražių namų prie kurių priėjome. Pirmoji nuomonė, aišku, gera. Tačiau reikia atidaryti duris, kad pamatyti kas yra viduje. Jei šitų durų neatidarysime ir neužeisime į vidų, tuščiai vaikščiosime aplink namą kraipydami galvas ir stebėdamiesi kodėl jam taip nutiko.

Po visų nelaimių, ištikusių Jobą, jis pats atidaro duris ir leidžia pažvelgti į vidų. Atkreipkite dėmesį, kad jis kalba ne apie dabartinį laiką, kai nelaimė jau matoma, o apie tą laiką, kai jis klestėjo. Pažvelkite kas buvo jo viduje tada, kuo jis gyveno ir kaip jautėsi.

„Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.

Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo” (Job 3: 25, 26).

Ar matote, jis gyveno su baime ir nuogąstavimais. Jis nesijautė saugus ir nedavė sau poilsio stengdamasis dėl to ką turėjo. Tačiau neleimė vis tiek atėjo. Ir ta Dievo baimė buvo ne dėl paties Dievo, o dėl to ką turėjo. Šėtonas teisingai pastebėjo:

“Ne veltui Jobas bijo Dievo. Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja” (Job 1: 9, 10).

Tvirtas vyras buvo Jobas ir ilgai išsilaikė nenusidėjęs Dievui savo lūpomis. Bet kai pagaliau atvėrė burną, parodė viską ant ko stovėjo jo gyvenimo pamatas. Tai buvo jo darbai ir jo teisumas. Jis be poilsio stengėsi įtikti Dievui, kad gautų palaiminimus. Tai - gyvenimas šiandien.

Man labai yra įstrigę žodžiai iš žmogaus, atsidūrusio, gal beveik, panašioje situacijoje kaip Jobas: „Kam man amžinybė su Dievu paskui, kai man dabar reikia Jo palaiminimų“.

Be Dievo žmogus niekada nesijaus saugus. Koks paradoksas - netgi tie, kurie yra girdėję apie Dievą, žino įsakymus ir vargsta juos vykdydami neturi ramybės. Tikriausiai reikia, kaip Jobui, pažvelgti į save atvirai. Ir geriausiai tai atskleidžia išbandymai. Niekada nepamiršiu žodžių, kuriuos gavau savo išbandymo dieną: "Jei mirsi, juk žinai, kad pas Viešpatį eini". Ir nuo šio suvokimo viskas pradėjo keistis į gera. Manau, kad man pasisekė - ne Jobo draugai mane supo ir nereikėjo klausytis jų tuščiažodžiavimo.

Na ir dienelė pasitaikė

2011-01-26T11:13:00.000+02:00

Atrodo, kad vakar man labai „turininga“ diena buvo. Po pasaulį vaikščiojau kaip po kokį zoologijos sodą, į tuštybių mugę buvau užsukusi. Žinote, ten net už dyka dalina, dovanai siūlo, per prievartą įbruka. Tai ir aš tokią „aukso vertės“ knygą gavau.

Jau kelios dienos stebiu apgaulės istoriją. Ten, vienas toks, apgaulės būdų kelis žmonės privertė pasirašyti sutartis iš kurių pats pelnėsi. O tie apgautieji, kurie padėjo savo parašus kur nereikėjo, dar ir įstatymu numatytas baudas užsitraukė, nes jiems tokių sutarčių jau nebebuvo galima pasirašinėti. Vienu žodžiu, esmė ne pačioje istorijoje, o tų žmonių mąstyme. Jie gi, patys skaudžiai nukentėję nuo apgaulės, keršto priesaikas duoda, kad ir patys kitus apgaudinės, nes su jai taip buvo pasielgta.

Ir čia nuskambėjo Jėzaus pasakyti žodžiai:

„Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jn 15: 19).

Iš pradžių, tos apgaulės kontekste, šitų Viešpaties žodžių net negalėjau suvokti. Ir sukosi mintis, kad čia Jėzus suklydo taip pasakydamas. Tie žodžiai apie pasaulio meilę – „jis mylėtų jus kaip savuosius“ – pradėjo kelti pykinimą ir jutau artėjant sprogimą. Kokią meilę?!

Anksčiau niekada nekilo klausimas, kodėl Viešpats davė tokį įsakymą apie meilę.

“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”

Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai” (Mt 22: 36-40).

Ar būtų reikėję tokio įsakymo jei žmonių meilė būtų buvusi nukreipta į Dievą, arba (reikalaukime mažiau iš pasaulio) bent į savo artimą? Pažiūrėkite kaip gražiai ir aiškiai pasakyta: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Dievas neliepia mylėti savęs. Iš šio įsakymo matosi, kad save mes jau mylime. Todėl Dievas liepia ir savo artimą mylėti taip kaip save patį. Vadinasi, jei tave apgavo ir tau tai nepatiko, ir nebenorėtum, kad tau tai pasikartotų, tai ir kitam to nedaryk. Jei nori, kad tave kitas guostų ir pastiprintų, tai ir kitam taip daryk.

Fui, betgi čia pasaulis. Pasaulio meilė yra nukreipta į save patį, o į kitą atsukta neapykanta. Ir tai ką aš vadinu neapykanta, pasaulyje yra paprasčiausia (savi)meilė.

Nuo šitų apmąstymų mane iš tiesų pradėjo pykinti ir supratau, kad kai kuriems supratimams turiu silpnoką širdį :)

O antrą dienos dalį praleidau tikroje tuštybių mugėje. Net nežinau ar įmanoma ką nors iš to parašyti. Netgi toks tikėjimo išpažinimas – „Aš tikiu aukščiausiu Dievu, pasaulio kūrėju“, – pradžioje mane taip pradžiuginęs, vėliau padvelkė visiška tuštybe. Kai žmogus įsitikinęs, kad Biblija tai žmonių sukurtų legendų knyga, o garsių pavardžių patarimai – aukso vertės ir žmogaus kūrinių vertė aukštesnė nei žmogaus, stabais apsistatęs žino, kad po mirties Dievas jo vis tiek pasigailės, tai aš net pasimečiau nebežinodama kurį jo ramstį pajudinti, kad nors kiek abejonių atsirastų. Be to, man dar reikia tobulėti, nes vos tik paliečiu vieną jo ramstį, tas vikriai peršoka ant kito. Manau, kad tiesiog fiziškai nebuvau tam pasiruošusi. Vaikiausi vaikiausi kol pavargau. Ai, tegul šitas dar pasikankina su savo stabais :) Jei duos Dievas malonę, papurtys gerai, žiūrėk ir baigsis šokiai su stabais.

Na ir dienelė pasitaikė. Bet po viso to, kai matau iš kur Viešpats mane ištraukė, dėkoti ir lenktis Dievui yra taip gera... O! kad jus žinotumėte, kaip gera.

Tarpininkas

2011-01-24T15:45:00.000+02:00

Tai Jobo skundas: „Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas, Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą. Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų. Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra” (Job 9:30-35).

Ir Dievo atsakymas Jobui: „Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą, Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’.

Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas.

Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą.

Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.

Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą“ (Job 33: 23-28).

Vis galvojau, kodėl kai Dievo meilė būna tokia reali, kad galėčiau sakyti, jog net kambarys būna tirštai pripildytas, pačia įdomiausia knyga tampa Jobo knyga. Juk šioje knygoje nėra nei žodžio apie meilę. Patikrinau – tikrai nėra.

Tačiau šį kartą skaitydama radau Dievo kantrybę. Jis pakentė Jobo piktžodžiavimą, pakentė jo draugų neteisingas kalbas apie Jį, nepasidavė piktumui ir nenubaudė jų kaip jie buvo nusipelnę. Jis, būdamas galingas ir stiprus, nesiuntė šiems vyrams savo rūstybės, bet jaunuolio lūpomis, kuris buvo toks pat žmogus kaip ir jie, kad šie neišsigąstų, Dievas pamokė juos išminties. Ir, svarbiausia, pažadėjo tarpininką tarp žmogaus ir Dievo. Ne advokatą, kuris savo įmantria kalba išteisins žmogų, bet tarpininką su išpirka. Vadinasi kaltė bus pripažinta ir už ją bus sumokėta. Tarpininkas sakys: „Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką“. Ir tada bus tikras džiaugsmas regėti Dievo veidą, nes Dievas sugrąžins žmogui savo teisumą.

Juk tai nuostabi meilės istorija pasakota pranašų lūpomis ir išpildyta per Sūnų Jėzų Kristų. Tai amžinos meilės istorija. Tai Dievo meilė, kuri neturi savyje priežasties pasibaigti.

Jėzus meldėsi: „Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane“ (Jn 17: 20-23).

Štai kaip įrodoma meilė - ne kalbomis, o darbais.